Gali būti, kad daugeliui fantastikos gerbėjų ir žaidėjų Christopher‘io Judge’o pristatinėti nereikia. Vieniems jis vis dar yra Teal’c – stojiškas karys iš „Stargate SG-1“, kitiems – Kratos, neatsiejamas nuo naujausios „God of War“ eros. Tačiau nors šiuos du personažus skiria daugiau nei du dešimtmečiai ir visiškai skirtingos medijos, abu jie Judge’ui tapo kur kas daugiau nei dar vienu vaidmeniu.
Pokalbyje su aktoriumi kalbėjomės apie Kratos virsmą iš keršto vedamo kario į tėvą, apie scenas, kurios jam pačiam tapo ypač svarbios, ir apie tai, kodėl „God of War“ istorija taip stipriai paveikė žaidėjus bei jų santykius su savo vaikais. Taip pat grįžome į „Stargate SG-1“ laikus, prisiminėme Teal’c ir jo požiūrį į pasaulį.
Tačiau kalbėjomės ne tik apie personažus, kuriuos Christopher‘is įkūnijo, bet ir apie tai, ką jie jam pačiam reiškė. Pokalbis įvyko aktoriui besilankant „Comic Con Baltics“ renginyje.
Verta paminėti, kad nuo tada, kai įvyko pokalbis, kai kas jame jau paseno. Todėl žemiau keliose atitinkamose vietose yra pridėti papildomi komentarai.
Kratos tapo vienu atpažįstamiausių vaizdo žaidimų veikėjų istorijoje. Koks buvo pirmasis tavo įspūdis gavus galimybę įkūnyti šį personažą?
Christopher‘is: Kai gavau vaidmenį, dar nežinojau, kiek daug gerbėjų myli Kratos. Kai 2017 metais E3 parodoje buvo anonsuotas žaidimas, salėje įvyko džiaugsmo sprogimas. Tuo metu buvau užkulisiuose su Cory Barlog‘u. Jis pažvelgė į mane ir tarė: „Tu esi mylimas“. Tai buvo tiesiog nuostabi akimirka.
Man pasisekė, kad pradėjęs jį vaidinti nežinojau, koks jis buvo mylimas personažas, tad iš pradžių nereikėjo patirti su tuo susijusio spaudimo. Manau, kad tai tikrai padėjo mano vaidybai tapti autentiškesnei.
Kaip „Sony“ susisiekė su tavimi dėl Kratos vaidmens žaidime?
Tai buvo tiesiog atranka. Jie tiesiogine prasme buvo pakvietę į atranką kiekvieną Los Andželo aktorių. Aš buvau vienas iš paskutiniųjų, dalyvavusių joje. Vėliau paklausiau Cory, kodėl nepakvietė manęs anksčiau. Jis atsakė nemanęs, kad aš sutiksiu imtis vaidmens. O aš atsakiau: „Na, tu teisus“. [juokiasi]
Šią istoriją esu pasakojęs daug kartų. Kai pirmą kartą skaičiau scenarijų, iš tikrųjų paskambinau savo agentei ir paklausiau: „Kodėl, po velnių, tu man tai siunti? Akivaizdu, kad tai bus skirta kokiam nors A sąrašo aktoriui“. Nes scenarijus buvo apie 800 puslapių. Ir pasaulis buvo toks didelis. Pasakiau: „Jie jokiu būdu neduos to televizijos aktoriui.“
Mano agentė pasakė: „Gerai. Tai žaidimas“. Tada aš praradau savitvardą, nes 2012 ir 2013 metais atrodė, kad vaidinti žaidime eitum tik tuo atveju, jei tavo karjera būtų pasibaigusi. O aš nesu įgarsintojas – aš aktorius.
Agentė man paaiškino, kad jie filmuos mane taip, kaip tai daro kine ar televizijoje. Ji atkakliai skatino mane pabandyti ir galiausiai įkalbėjo. Ir štai, praėjus 13 metų, esu čia.
Ar iš pradžių žinojai, kad vaidinsi Kratos?
Ne. Jie niekada to nesakė. Ypač turint omenyje panašiu metu įvykusius įsilaužimus, kurių metu iš „Sony“ nutekėjo nemažai informacijos. Kad tai bus „God of War“, sužinojau tik per pirmąjį bendros vaidybos bandymą su Sunny [Suljic, Atreus aktoriumi].
Ar turėjai kokių iššūkių perimdamas šį vaidmenį iš prieš tai veikėją kūrusio T. C. Carson‘o?
Ne, nes jie suteikė man didelę interpretacijos laisvę. Viena pirmųjų scenų, kurią vaidinome, buvo Chaoso Ašmenų atgavimas. Pamenu, kad klausiau Cory, kiek toli galiu eiti, kiek emocingas galiu būti. Jis suprato, kaip jaučiuosi ir pasakė visą nerimą tiesiog paleisti. Taigi, maždaug taip aš visą laiką ir dariau, stengiausi savęs nevaržyti.
Kiek tavęs yra tavo sukurtoje Kratos versijoje?
Jis tikrai turi mano emocijų. Kalbant apie jį tiesiog kaip apie personažą, Kratos labai skiriasi nuo manęs, bet jo emocijos yra ir mano emocijos.
Kratos dažnai kalba trumpai, tačiau jo emocijos labai aiškiai matomos kūno kalboje ir balse. Kiek tavo kaip aktoriaus darbo buvo balse, o kiek – motion capture vaidyboje?
Visi vaizdo intarpai buvo filmuojami, nė vienas iš jų nebuvo kuriamas garso įrašų kabinoje. Aš visada į tai žiūrėjau taip pat, kaip filmuodamasis seriale ar filme, nes mes visa tai kūrėme kartu su kitais aktoriais, vaidinome kartu. Tai suteikė daug realesnį pojūtį, nei stovėti vienam kabinoje. Manau, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl emocijos atrodo tikros.
Kurią sceną iš „God of War“ ar „God of War Ragnarök“ įrašinėti buvo emociškai sunkiausia?
Viena paskutinių „Ragnarök“ scenų, kurioje Kratos yra priimamas, mylimas ir šlovinamas, tapo savotiška mano paties gyvenimo metafora. Pats sau visada atrodžiau toks pats, tačiau dabar, po daugelio darbo metų šioje srityje, staiga jaučiuosi priimtas ir mylimas.
Kartais tai vis dar sunku suvokti – juk aš pats per visą tą laiką iš esmės nepasikeičiau. Bet dabar, kai man jau daugiau nei 60 metų, gerbėjų meilė man jau nebėra savaime suprantama. Esu labai dėkingas už tai.
Kaip per daugelį metų pasikeitė tavo santykis su Kratos personažu? Ar šiandien jį supranti kitaip nei pradžioje?
Nuo pat pradžių turėjau gana gerą suvokimą, koks Kratos yra, nes kurdamas jį pritaikiau patirtį su savo vaikais – tai, kaip norėjau būti kartu jais, kai jie buvo jaunesni. Bet nebuvau, nes visada dirbau, visada keliavau. Mintyse visada sau sakai: „Darau tai tam, kad mano vaikai gyventų geriau nei aš“. Tačiau neįmanoma susigrąžinti prarasto laiko.
Taigi, visada turėjau stiprų ryšį su Kratos, bandančiu užmegzti ryšį su Atreus. Aš puikiai žinojau ką jis tuo metu jautė.
„God of War Ragnarök“ užbaigė šiaurės mitologijos etapą. Ar jautei spaudimą pateisinti milžiniškus gerbėjų lūkesčius?
Oh shit, yeah. [juokiasi]
Pradžioje aš nežinojau, kas nutiks 2018 metais. Bet po žaidimo sėkmės, metų žaidimo ir metų scenarijaus apdovanojimų pradėjau jausti spaudimą. Sakiau sau, kad tęsinys negali būti tiesiog geras, jis turi būti puikus.
Laimei, visa komanda vėl buvo kartu ir mums tai pavyko. Tai vis dar mane stebina.
Be to, mums teko filmuoti karantino metu, taigi tai buvo šiek tiek absurdiška. Aikštelėje atsirado naujos pareigos – sveikatos priežiūros specialistas. Jei norėčiau tau perduoti kokį rekvizitą ar šį telefoną [parodo į ant stalo gulintį mano telefoną], specialistas paimtų jį iš manęs, dezinfekuotų ir tuomet duotų tau. Buvo nelengva dirbti tokiomis sąlygomis.
Kur toliau norėtum matyti Kratos? Koks kitas, tavo nuomone, istorijos etapas jam būtų tinkamas?
Pasitikiu mūsų rašytojais, mūsų kūrėjais, tad kad ir kur viskas atsidurtų, žinau, kad tai bus tiesiog puiki istorija. Jie supranta, kad žaismas turi būti puikus, kad žaidimas turi gražiai atrodyti, bet viskas prasideda nuo puikios istorijos.
Taigi, esu įsitikinęs, kad nesvarbu, kur tai nuves ir kas bus toliau – viskas bus puiku.
Turbūt girdėjai apie internete sklandančius gandus, kad kitas „God of War“ žaidimas imsis Egipto mitologijos? Neprovokuoju tavęs tai patvirtinti ar paneigti, o ir manau, kad turėtum nužudyti mane, jei ką nors prasitartum. Bet ar manai, kad Egiptas yra tinkama vieta Kratos?
Daugelis mane pažįstančių žmonių mano karjeros pradžia laiko „Stargate“, kuris prasidėjo Egipte. Tad tai būtų tarsi rato uždarymas, todėl labai to norėčiau, kad tai įvyktų.
Bet vienas dalykas, kurį išmokau iš mūsų rašytojų, yra tai, kiek daug puikių panteonų ir mitologijų yra įvairiose pasaulio kultūrose. Todėl taip pat pritarčiau tam, kad papasakotume apie mažiau žinomą panteoną ir jį atskleistume žaidėjams.
„God of War“ nėra tik geras žaidimas – jis dar ir suteikia žinių. Kuo daugiau žaidimas gali papasakoti apie kitus žmones ir kultūras, tuo labiau jis praplečia mūsų pasaulį ir, teoriškai, gali padėti padaryti jį geresnį.
Kratos yra veikėjas, kuris ilgą laiką buvo siejamas su pykčiu ir smurtu, tačiau naujuose žaidimuose tapo gerokai žmogiškesnis. Kaip manai, kodėl žaidėjai taip stipriai sureagavo į šį pokytį?
Laikui bėgant subrendo ne tik pats personažas, bet ir jo auditorija. Žaidėjai, kurie kadaise žaidė pirmuosius „God of War“ žaidimus, šiandien jau yra vyresni – daugelis jų sukūrė šeimas, augina vaikus ir patys susiduria su iššūkiais, kuriuos atneša branda. Tą patį išgyveno ir žaidimo kūrybinė komanda. Cory Barlog‘as bei kiti scenaristai tuo metu patys buvo tapę tėvais ir suprato, kad pasikeitė ne tik jie – kartu turi pasikeisti ir Kratos.
Kad ir kas būtum, susilaukęs vaiko pasikeiti. Scenaristai tai priėmė kaip natūralią gyvenimo dalį ir turėjo drąsos iš naujo pažvelgti į Kratos personažą. Jo siekis, kad sūnus būtų geresnis žmogus nei jis pats, yra universali tema, suprantama kiekvienam – nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar gyvenimo patirties. Būtent todėl naujoji Kratos istorija taip stipriai palietė žaidėjus.
Esu be galo dėkingas kūrėjams už drąsą taip pakeisti vieną mylimiausių vaizdo žaidimų personažų ir už tai, kaip šį pokytį priėmė gerbėjai. Man pasisekė, kad gavau galimybę įkūnyti Kratos – šis vaidmuo atnešė ne vieną apdovanojimą. Tačiau didžiausias įvertinimas ateina ne iš statulėlių. Jis ateina tada, kai prie manęs prieina tvirtai atrodantis vyras su savo sūnumi ir pasako: „Kratos pakeitė mūsų su sūnumi santykius.“ Arba kai jau suaugęs sūnus, stovėdamas šalia tėvo, prisipažįsta: „Mūsų santykiai buvo sudėtingi, bet šis žaidimas padėjo juos atkurti.“ Tokios akimirkos yra didžiausias atlygis, kokio tik galiu tikėtis.
Tavo ir Sunny dinamika buvo vienas stipriausių naujųjų „God of War“ žaidimų elementų. Kaip vystėsi jūsų bendras darbas filmavimo aikštelėje?
Visa tai buvo tikra. Kai susipažinau su Sunny, jam ką tik buvo sukakę 8 metai.
Aš turėjau aštuonerių metų berniukus, todėl tiksliai žinojau, kaip su jais bendrauti. Ko nesitikėjau, tai koks jis protingas. Ir jis buvo protingiausias aštuonmetis vaikas, kokį tik esu sutikęs. Mes tiesiog sutarėme nuo pat pirmos dienos. Tokių dalykų tiesiog negalima suvaidinti, negalima to suplanuoti. Niekada nežinai, kaip du skirtingų kartų žmonės sutars. Bet Sunny iki šiol yra kaip vienas iš mano sūnų. Tiesiog dievinu tą vaiką.
Ar Sunny ir išsijungus kameroms vadinate „Boy“?
Kartais. Ypač kai jis mane erzina. [juokiasi]
Ar gali tai pasakyti dabar?
[pasilenkia arčiau mikrofono]
Kuri Kratos citata ar scena tau turi ypatingą reikšmę?
Jos buvo dvi. Pirmajame žaidime – scena, kurioje Kratos atgauna Chaoso ašmenis. Kita – jau minėtoji, viena paskutiniųjų „Ragnarök“ scenų, kurioje Kratos pamato triptiką, vaizduojantį jį priimamą ir šlovinamą. Abi šios scenos mane iš tiesų labai sužavėjo.
Prieš „God of War“ daugelis tave pažinojo kaip Teal’c iš „Stargate SG-1“. Kaip manai, kodėl šis personažas iki šiol išliko toks mylimas tarp mokslinės fantastikos gerbėjų?
Teal’c neturėjo pilkųjų zonų – jo pasaulyje dalykai buvo arba teisingi, arba neteisingi. Ir turbūt daugeliui mūsų gyvenimas būtų paprastesnis, jei žmonės nemeluotų ir nedarytų dalykų, kurie skaudina kitus, jei viskas būtų taip aišku ir egzistuotų tik teisingi arba neteisingi sprendimai. Manau toks Teal’c požiūris ir buvo viena priežasčių, kodėl žmonės taip stipriai jį pamilo.
Taip pat nuo pradžių buvo daug scenų, kuriose atsiskleidė jo švelnesnė pusė. Teal’c visada jautė užuojautą vaikams, o kartu pats išlaikė tam tikrą vaikišką smalsumą ir nuostabą. Jis norėjo suprasti daugiau – apie naujas vietas, kuriose lankėsi, ir žmones, kuriuos sutiko. Dar prieš jam tampant laisvu buvo galima pamatyti, kaip stipriai jis nekentė dalykų, kuriuos privalėjo daryti tarnaudamas Goa’uldams. Manau, kad šis vidinis konfliktas ir noras tapti geresniu žmogumi taip pat padėjo žmonėms prie jo prisirišti.
„Stargate SG-1“ buvo kuriamas televizijos eroje prieš streaming’o platformų bumą. Kaip manai, ar toks serialas šiandien būtų kuriamas kitaip?
Girdėjau, kad „Amazon“ kuria naują serialą, tad ir man pačiam smalsu, kaip tai atrodys dabar.
Paprastai, kai pasaulyje viskas klostosi gerai, mokslinė fantastika yra niūri. Kai pasaulyje nėra taip jau gerai, mokslinė fantastika būna lengvesnė, joje atsiranda daugiau humoro. Labai laukiu naujo serialo būtent dėl humoro. Man įdomu, kaip jie pavaizduos tyrinėjimą, kontaktą ir bendravimą su kita rase ar rūšimi kosmose.
Pats mokslinės fantastikos gerbėju tapau, kaip ir daugelis, nuo pirmojo „Star Trek“ serialo. Jame buvo daug vilties ir tyrinėjimo, o ne vien žudymo dėl to, kad kažkas yra kitoks. O dabar didžioji dalis mokslinės fantastikos yra postapokaliptinė ir gana niūri. Ir mūsų pasaulis gana niūrus. Aš noriu žiūrėti šviesesnę ir viltingesnę mokslinę fantastiką, todėl labai laukiu naujojo serialo.
Deja, praėjus mažiau nei dviem savaitėm po šio pokalbio ir pusmečiui nuo naujo „Stargate“ serialo anonso „Amazon“ paskelbė projekto atšaukimą. Oficiali tokio sprendimo priežastis nebuvo paskelbta, tačiau kalbama, kad „Amazon“ vadovai nebuvo tikri, kad atgimęs „Stargate“ ras savo auditoriją šiuolaikiniame pasaulyje.
Kadangi paminėjai „Star Trek“, šįkart noriu paprovokuoti: „Star Trek“ ar „Star Wars“?
[juokiasi]
Nemanau, kad čia reikėtų rinktis vieną ar kitą – abu šie kūriniai man padarė didelę įtaką, tik skirtingais gyvenimo etapais. Esu abiejų gerbėjas. Kai pradėjau žiūrėti „Star Trek“, buvau dar labai jaunas. O kai 1977 metais pasirodė „A New Hope“, man jau buvo 13 metų, todėl į filmą žiūrėjau visiškai kitaip ir geriau supratau jo skleidžiamą vilties žinią. Be to, septintasis dešimtmetis Amerikoje buvo puikus metas, todėl buvo smagu žiūrėti kažką, kas suteikė dar daugiau vilties.
Apskritai nesu žmogus, kuris viską skirsto į „arba–arba“. Praėjus keleriems metams po „Stargate“ pasirodymo buvo išleistas „Battlestar Galactica“ ir žmonės pradėjo klausinėti: „Kas tau labiau patinka – „Battlestar“ ar „Stargate“?“ Tačiau juk jie vienas kitam neprieštarauja. „Battlestar“ buvo labai intelektualus, bet kartu ir gerokai tamsesnis, ir būtent tuo metu tai buvo puiku.
Tokia jau pramogų pasaulio esmė – nesvarbu, ar kalbame apie žaidimus, televiziją, ar kiną. Kažkodėl visada stengiamės supriešinti du dalykus ir priversti žmones rinktis vieną. O aš nesuprantu, kodėl taip turėtų būti. Juk galima mėgti ir „PlayStation“, ir „Xbox“.
Kalbant apie „Star Wars“ ir „Star Trek“, Lietuvoje neturime tokio ryškaus pasidalijimo, nors „Star Wars“ čia yra populiaresnis. Tačiau populiarioji kultūra dažnai vaizduoja labai didelę priešpriešą tarp šių dviejų franšizių, ypač Amerikoje.
Galbūt tai atspindi Ameriką, kuri dabar yra labai susiskaldžiusi.
Aš esu šešiasdešimtųjų vaikas. Šešiasdešimtaisiais ir septyniasdešimtaisiais kilo įvairūs pilietinių teisių judėjimai. O tai, kas vyksta dabar, yra blogiausia, ką esu matęs Amerikoje. Ir nors sakyti, kad dabar yra blogiau nei septintajame dešimtmetyje yra klaidinga, bet aš noriu pritarti tam teiginiui, nes tai daug ką pasako.
Ir aš nekenčiu, kaip tai veikia mokslinę fantastiką, kurioje visada buvo kalbama apie įtraukimą, o ne atskirtį. Ji visada buvo saugus prieglobstis mums, moksliukams. Man nusispjauti, kaip ją suvokia kiti, bet tai yra saugi vieta, kurioje visi galėtume susiburti ir nebūti teisiami. Ir man labai gaila, kad tas susiskaldymo ir atskirties mąstymas įsiskverbė į mūsų erdvę – vietą, kuri turėjo priklausyti mums.
Grįžkime prie „Stargate“ ir „God of War“. Tiek Teal’c, tiek Kratos yra gana tylūs, viduje daug emocijų slepiantys veikėjai. Ar matai tarp jų daugiau panašumų?
Be abejo. Didžiausias panašumas yra tas, kad jie abu pasirengę padaryti bet ką dėl savo vaiko, kad užtikrintų jam geresnį gyvenimą, nei gyvena patys. Teal’c visada toks buvo, ir Kratos turėjo prie to prisitaikyti.
Kaip minėjau anksčiau, tai yra universalus dalykas visiems žmonėms. Mes visi norime, kad mūsų vaikai galėtų gyventi geriau ir turėtų daugiau nei mes.
Esi dirbęs ir su „Marvel“ projektais – įgarsinai Magnetą animaciniame seriale „X-Men: Evolution“ bei turėjai vaidmenį „Marvel’s Avengers“ žaidime. Kuo darbas su superherojų pasauliu skiriasi nuo vaidmenų mokslinėje fantastikoje ar mitologiniuose pasakojimuose?
Žmonės sako, kad tai visai kitas žanras, bet iš tiesų nemanau, kad taip yra. Juolab kad man rūpi ne pats žanras, o personažas. Todėl visada ieškau to, kas man jame įdomu ir patinka.
Kalbant apie Magnetą, kol kine nepamatėme jo kilmės istorijos ir „X-Men: Days of Future Past“, aš niekada nelaikiau jo blogiečiu. Iš dalies todėl, kad nežinojau jo istorijos. Pirmiausia jį mačiau kaip mutantų gynėją. Jis kovojo už pagarbą mutantams ir už tai, kad tokie žmonės kaip jis turėtų vietą šiame pasaulyje. Dėl to jis buvo pasirengęs nueiti labai toli. Man tai neatrodė blogis – tam tikra prasme netgi buvo herojiška.
Bet todėl „Avengers“ vaidinti T’Challą buvo lengviau. Jis jau buvo herojiškas ir simpatiškas personažas, todėl man nereikėjo ieškoti, kas jį tokiu pavertė. Tačiau jo, kaip pažangios rasės lyderio, dilema – slėpti Wakandos pasiekimus nuo likusio pasaulio ar vis dėlto juos atskleisti ir padėti kitiems – man taip pat primena šiandienos Ameriką.
Žinau, kad vėl leidžiuosi į politiką ir kitas nesąmones, bet Amerika šiuo metu yra suknista. Tariamai turime tiek daug turto, tačiau pradedame karus ir nepadedame žmonėms, kuriems pagalbos reikia. America First? Tai nesąmonė. Galime išleisti milijardus šiems prakeiktiems karams, bet vaikai vis tiek badauja. Būtent todėl mane ir sudomino Wakanda bei T’Challa – jis, kaip lyderis, jaučia atsakomybę už kitus žmones.
Ar kurdamas savo T’Challą sėmeisi įkvėpimo iš to, ką buvo sukūręs Chadwick‘as Boseman‘as?
„Black Panther“ yra vienas mėgstamiausių mano filmų.
Tiesą sakant, turėjau tą patį dialekto mokytoją, todėl girdėjau daugybę puikių istorijų apie Chad’ą. Tą savaitę, kai jis mirė, mes buvome suplanavę pokalbį telefonu kitai savaitei. Taigi taip ir neturėjau progos jam pasakyti, kiek daug man reiškė šis personažas.
Norėjau pasikalbėti, nes maniau, kad T’Challą turėtų vaidinti tik Chad’as. Norėjau paprašyti jo palaiminimo. Ir nė nenutuokiau, kad jis taip sunkiai sirgo.
Chad’as pavertė Juodąją panterą kultūriškai svarbiu personažu juodaodžių bendruomenei, kurios istorija – nors galbūt nenorėčiau taip sakyti – yra ištrinama, ypač Amerikoje. Mes vėl esame marginalizuojami. Todėl Juodosios panteros istorijos tęsinys yra labai svarbus kultūrine prasme. Tačiau nemanau, kad T’Challą kada nors turėtų vaidinti kas nors kitas.
Kaip manai, kodėl auditorijoms taip svarbūs „didesni už gyvenimą“ herojai?
Nes mes visi turime fantazijų, svajojame būti kažkuo svarbiu žmogumi. Kaip ir aš noriu padaryti kažką, kad padėčiau pasauliui ir būti geresnis savo vaikui. Manau, kad tai suteikia mums galimybę rasti panašumų su šiais personažais, su kuriais save tapatiname.
Kai universalios personažų temos yra gerai parašytos, žmonės gali su jomis susitapatinti. Jos suteikia įkvėpimo. Galbūt šiek tiek paskatina juos galvoti: „Taip, galbūt negaliu skristi. Bet galiu padėti kam nors kitoje gatvės pusėje.“ Gali padėti kam nors pakeisti padangą. Gali praleisti laiką su vaikais prieglaudose ar kitur. Savo gyvenime herojumi gali būti įvairiais būdais. Ir tai – viena iš herojų, kuriuos matome žaidimuose ir filmuose, suteikiamų galimybių.
Per savo karjerą dirbai televizijoje, animacijoje ir vaizdo žaidimuose. Kurioje medijoje aktoriui šiandien atsiveria daugiausiai kūrybinės laisvės?
Man labai pasisekė su Teal’c, nes jis buvo ateivis. Taigi dažnai scenaristai nusileisdavo man sprendžiant, ką Teal’c darytų tam tikroje situacijoje ir paklusdavo mano idėjoms. Bet įprastai to nebūna.
Nepaisant to, nesu tikras, ar kada nors grįšiu prie vaidybinių filmų. Man tiesiog labiau patinka žaidimai – kai nesi verčiamas pasakoti istoriją per vieną ar dvi valandas, ar dešimt serijų. Gali pasakoti istoriją per 70, 80 ar 90 valandų.
Kai kalbinau Benjamin‘ą Byron‘ą Davis‘ą ir Peter‘į Blomquist‘ą, jie daug juokavo apie filmavimo įrangą, kuri naudojama kuriant personažus žaidimuose.
Nežinau, ar kada nors prie jos priprasiu. [juokiasi]
Bet tai nedidelis nepatogumas, su kuriuo galima susitaikyti turint galimybę papasakoti puikias istorijas. O vaizdo žaidimai dabar yra geriausia priemonė pasakoti istorijas.
Visiškai su tuo sutinku. O ką manai apie „Amazon“ kuriamą „God of War“ serialą ir jam parinktus aktorius?
Manau, kad jie parinko puikius aktorius. Žinoma, aš pažįstu Ryan‘ą [Hurst‘ą] asmeniškai ir linkiu jam kuo didžiausios sėkmės. Bet visada stengiuosi perspėti žmones, kad Ryan‘o Kratos skirsis nuo mano Kratos. Lygiai taip pat, kaip mano Kratos skiriasi nuo T. C. Carson‘o Kratos. Nes mūsų gyvenimo patirtys skiriasi. Kiekvienam iš mūsų svarbūs skirtingi dalykai. Nors žinau, kad Ryan‘as darys geriausia, ką gali.
Vizualiai tai negali būti tas pats, kas yra pateikiama žaidime – nebent jie išleistų tam du milijardus dolerių. Taigi, tikiuosi, kad gerbėjai serialą priims tokį, koks jis bus ir leis jam būti sėkmingam ar nesėkmingam kaip atskiram produktui. Ir nelygins jo su žaidimu, nes jis niekada nebus toks, koks yra žaidimas.
Televizija ir kinas yra visai kas kita. Ir tai ne tik komentaras apie „God of War“, bet apie bet kurią vaizdo žaidimo adaptaciją. Yra rašytojų, kūrėjų, vaizdo efektų specialistų, kurie sukūrė žaidimą tokį, koks jis yra. Ir tada jie kuria vaidybinį filmą, bet nieko nesamdo iš ankstesnių kūrėjų. Tarsi jau turėtų brėžinį ir statybos įmonę, bet sakytų „Ne, mes galime tai padaryti geriau“. Manau, kad būtent taip adaptacijos ir tampa blogomis.
Juk jau yra auditorija, kuriai žaidimas patinka. Kodėl nepasamdyti žmonių, kurie prisidėjo prie sėkmės? Juk mūsų scenaristai tokie fantastiški. Mūsų prodiuseriai tokie velniškai puikūs. Jie geriausi savo srityje, bet vis tiek jų nesamdo. Nesuprantu.
Ir man nusišikt, jei tokie mano žodžiai kažką įžeidžia. Nes ką jie man padarys – nebesamdys manęs?
Liepos viduryje buvo paskelbta, kad Ryan‘as Hurst‘as filmavimo metu patyrė traumą – jam plyšo bicepsas. Trauma buvo tokia rimta, kad aktorius ilgą laiką negalės tęsti savo darbo, o „Amazon“ stengiasi kuo greičiau grįžti prie serialo kūrimo darbų. Interviu publikavimo metu buvo paskelbta, kad vaidmenį perims Dave‘as Bautista. Dėl Kratos aktoriaus pasikeitimo „Amazon“ teks perfilmuoti pirmuosius keturis pirmojo sezono epizodus.
Kalbant apie žaidimų kūrėjus, galime prisiminti „The Last of Us“ serialą. Jame puikiai dirbo žaidimus sukūręs Neil‘as Druckmann‘as, bet tai neapsaugojo aktorių nuo nuolatinės kritikos.
Man patinka, ką jie padarė, bet, kaip jau sakiau anksčiau: ar seriale buvo aktoriai, kurie sukūrė personažus „The Last of Us“ žaidime? Ne. Kodėl gi tiesiog nepanaudoti tos aktorių sudėties? Jei žaidime naudojamas aktorių veidų nuskaitymas, kodėl gi to nepakartojus ir seriale?
Esu matęs žaidimo aktorius ant scenos žiūrovams skaitančius žaidimo dialogus ir tai buvo velniškai fantastiška.
Ir kad ir kaip myliu Pedro [Pascal‘į] ir Bellą [Ramsey], visą laiką galvojau – kodėl tiesiog nebuvo panaudoti žaidimo aktoriai? Taip būtų buvę galima išvengti daugybės kontraversiškų vertinimų ir, svarbiausia, tyčiojimosi iš Bellos. Juk niekas nenori, kad su aktoriais būtų taip elgiamasi.
Televizijos vadovai ir daugelis kino bei vaizdo įrašų kūrėjų nori palikti savo žymę. Taigi, jei ketinate tai daryti, kodėl gi nepasikvietus bičo, kuris tai sukūrė?
Ir vis tiek tai vaizdo žaidimo adaptacija, todėl daugelis žmonių ima lyginti.
Taip – Ellie yra čia ir ten. Jai tikrai nepadėjo tai, kad pirmajame sezone kūrėjai skyrė tiek daug dėmesio pirmajam žaidimui atkurti, beveik kadras po kadro. Tad kaip galima jos nelyginti su Ashley [Johnson]?
Nesupraskite manęs klaidingai – kaip ir sakiau, esu Bellos Ramsey gerbėjas. Taip pat esu Pedro gerbėjas. Tačiau serialo kūrėjai pastatė Bellą į labai sudėtingą situaciją. Jie galėjo sukurti serialą, kurį visa žaidėjų bendruomenė būtų priėmusi ir palaikiusi, tačiau pasirinko ją suskaldyti, tarsi sakydami: „Ne, mes žinome geriau už jus.“
Girdėjau, kad save laikai žaidėju. Kokia tavo istorija su žaidimais?
Na, aš jau senas ir mano rankos yra kamuojamos artrito. O ir mano vaikai jau žaidžia geriau už mane.
Bet vienas dalykas, kurį mes darome kaip šeima, įskaitant ir mano mamą, yra tai, kad per šventes vis dar rengiame „Tekken“ turnyrus. Mano šeima labai azartiška, todėl po pralaimėjimo mėgstame vienas kitą pašiepti. Taip elgėmės nuo pat pirmojo „Tekken“ ir vis dar taip darome. Tai labai sena tradicija.
Dabar jau esu senelis. Jo vardas Jaxas, jam vos 17 mėnesių, tačiau jis jau žavisi vaizdo žaidimais. Jis tiesiog ramiai sėdi ir stebi, kaip žaidžia mano sūnus su žmona. Mane tai iš tiesų labai jaudina.
O kokius žaidimus žaidi pats?
„Tekken“ yra vienintelis, kurį vis dar žaidžiu. Mane visada labai domino sportas, taigi buvau ir „Madden“, MLB, NBA, 2K gerbėjas. Šiek tiek žaidžiau „Def Jam“, nes vaidinau D-Mob „Def Jam Vendetta“ ir „Def Jam: Fight for NY“.
Bet aš užaugau su „Pong“. Taigi, žaidžiau ne tik su kamuoliais. Žaidžiau visomis sistemomis ir visus žaidimus nuo „Pong“ laikų.
Ar turi svajonių projektų, kurių norėtum imtis?
Tikriausiai pasakyčiau, kad dabar iš naujo atrandu savo karjerą. Artėja vienas projektas, apie kurį, deja, dar negaliu kalbėti. Tačiau ką tik susitarėme dėl jo ir darbus pradėsime šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje. Todėl labai džiaugiuosi. Be to, su vienu draugu turime didžiulę kosminės operos idėją, kurią norėtume įgyvendinti.
Tikiuosi, kad jei „God of War“ serija bus tęsiama, kūrėjai pakvies mane ir vėl vaidinti Kratos.
Ir nors tikrai laukiu, kada galėsiu šiek tiek atsipalaiduoti ir mėgautis senelio gyvenimu, šie trys dalykai, tikiuosi, įvyks dar iki mano pensijos.
Smalsu dėl projekto, kurį pradėsi šių metų pabaigoje. Gal gali pasakyti, ar tai žaidimas?
Galiu pasakyti tik tiek, kad tai labai ambicingas ir didelės apimties žaidimas. Norėčiau atskleisti, kas jame vaidina pagrindinius vaidmenis, nes tai tikrai priblokštų.
Tai gal bent vieną vardą?
Biče, aš visas surakintas slaptumo sutartimis. [juokiasi] Bet tai aktoriai, kuriais labai žaviuosi, taigi labai jo laukiu.
Dabar ir aš jo laukiu. Ir labai dėkoju Christopher‘iui už pokalbį.
