Mokslininkai pastūmė pasaulio pabaigos laikrodį dar keturiomis sekundėmis į priekį ir mes esame taip arti galo, kad metas pradėti jį suvokti. Ką apie tą suvokimą žaisti?
Tai ne apžvalga, ir ne rekomendacijos (nes nepaminėsiu nė vieno žaidimo kurio nežinote :D), o greičiau jau atviras žaidėjo laiškas jį supančiam pasauliui.
Aš jį rašau iš pirmo asmens perspektyvos, to paauglio, kuris susižavėjo žaidimais, nemaža dalimi ir dėl to, kad jie leido aplankyti pasaulį koks jis buvo, koks yra ir koks bus. Šiaip, postapokaliptinės temos man visada buvo labai įdomios. Nes aš post-apokaliptinis vaikas ir tarp tų kelių retų atsiminimų, kuriuos turiu iš vaikystės – pagarbi branduolinio grybo baimė – viena jų.
Ne tik todėl, kad jau buvau gyvas ir bėgiojau nuo „užsidėk kepurę“ mamos kai sprogo Černobylis. Buvo ir daugiau priežasčių – pirmi iš vakarų prasismelkiantys filmai apie realų branduolinio karo pavojų, kažkaip harmonizavo su tarybine satyra ir propaganda apie tą patį. Tema buvo gyva mano piešiniuose ir mano namų žaidimuose. Tiesa, jau netrukus ją pamiršau ir ji tapo romantiška, nes man būnant jaunu žmogumi tapome ES ir NATO dalimi, abi progos man asmeniškai – super džiaugsmingos. Mano iliuzijose tai ne tik paklojo pasaulį man po kojom, tas pasaulį dar buvo ir be branduolinio pavojaus.
Aišku, tuo metu jau turėjau kitų baimių. Pavyzdžiui, kad atsikimš ozono skylė. Tam dalykui, beje, planeta mobilizavosi. Kai buvau paauglys vyko aktyvios anti aerozolių kampanijos. Iš mūsų namų nyko aerozoliniai gaivikliai, o dirbdamas tėvo fabrike mieliau savanoriškai lydžiau pirštus karštame plastike, nei naudojau aerozolinius purškalus, kurie vėsino detales ir įrangą. Mūsų šeima tikėjo, kad ozono skylę galima užkimšti, bet agitbrigados tuo klausimu nebuvo. Mane motyvavo laisvojo pasaulio turinys, su Kapitonu Planeta priešakyje. Tą kovą, iš kurios beje irgi gausiai buvo šaipomasi, planeta laimėjo. Su ozono sluoksniu šiandien viskas geriau nei buvo, toks liūdnesnis žemės žmonių galimybių įrodymas (liūdnesnis, nes nepakartojome. Kol kas).
Tai normalu, kad bėgant metams, aš sekiau ir fiksavau pokyčius temose apie silpstančias ir gęstančias vandenynų sroves, atogrąžas ir klimato kaitą. Iki man suėjo kokie 35, aš nė minutei netikėjau, kad planeta nesimobilizuos naujiems iššūkiams. Vangumu, be abejo tikėjau, bet atsiribojimu nuo problemų – ne.
Panašiu metu turbūt ir pirmą syk išgirdau apie Doomsday clock. Na, toliau jau moderni istorija, virusų sukarinimas, baktereologiniai ginklai, dirbtinis intelektas, nevaldoma infopokalipsė, melagienų ir netikrų realybių projektavimo metas. Mane visada džiugino mokslo raida, bet mane šokiruoja, kaip vien per mano gyvenimą, ir vien tik mano suvokimo ribose degradavo korporatyvinė atskaitomybė (menate dar laikus, kai viskas buvo betos, nes reikėjo suvokti kaip veikia dalykas, bei potencialius to veikimo padarinius?), ar kaip degradavo žurnalistikos sąvoka ir rolė mūsų gyvenimuose. Greta visų kitų dalykų.
Tai vakar laukdamas laikrodžio prasukimo aš buvau tikras, kad laiko liks mažiau. Nes nuo 2023-ųjų į mokslininkų rekomendacijas nebuvo atsižvelgta, priešingai, kritinėse vietose mažėja kontrolės ir mažėja valios imtis ryžtingų sprendimų. Nebent ryžtingu sprendimu laikytume dar vieną branduolinio arsenalo padidinimą.
Visu šiuo intro nenoriu pasakyti, kad paniškai bijau planetos baigties, ar kad jos bijau labiau nei mano kaimynas. Ne, ne. Tenorėjau pasakyti, kad visi šie dalykai man tikri. Nes kaip vaikas su jais susidūriau realybėje, na o visa kitą dovanojo žaidimai 😀
Tai kad jau viską nuspėjau, tai klausydamasis valandinio pristatymo (labai rekomenduoju, matote video aukščiau), aš galvojau apie žaidimus, kurie man tas temas pristatė, kurie yra labai geri ir kuriuos ne gėda sudėti į kuratorinį, paskutiniosios dienos krepšelį. Pirma parašysiu trumpai apie fenomeną, bei ką apie jį sako mokslininkai, o tada po pora žodžių apie žaidimus toje temoje.
Mokslininkai nurodo 4 pagrindines sferas kurios artina realybės, kuria mes dalijamės, pabaigą: branduolinis pavojus, klimato kaita, biologinė grėsmė, disruptive technologijos (arba technologijos ardančios nusistovėjusias taisykles). Aš čia pridedu dar vieną kategoriją „tarp eilučių“ ir pavadinsiu ja balso teisės ir absoliučia politinio gyvenimo negalia. Mokslininkai irgi apie tai kalbą, apie politinės valios, politinio ryžto, politinių kompetencijų, o svarbiausia atsakomybės stoką. Demokratiniame pasaulyje už tai be abejo atsako ne politikai, o rinkėjai, taigi atsakingas yra kiekvienas „Aš“ kuriam daugiau nei 18.
Politinių kompetencijų stoka ir ego įsigalėjimas – GTA V
Tarp eilučių arba politinio gyvenimo apokalipsė, kuriame nugali ne bendruomenės, o ego. Ji pati savaime neatneš pasaulio pabaigos, tiesiog sukurs visuomenę, kurioje ji įmanoma. Netikit? Žiūrim į rusiją, šiuo metu non-stop rengiančia ekocidus, ne tik svetimose žemėje, bet ir rusijoje. Žmonės deginasi mazuto pliažuose ir laukia kol kals per Londę savo riešutynu. Jokių problemų jiems.
Todėl savo žaidimų rekomendaciją, žinoma pradėsiu nuo GTA V. Net jei esate žaidę, sužaiskite dar kartą, susitelkdami į radijo laidas ir šalutines misijas, į sutiktų žmonių charakterius, motyvacijas, empatijos lygį, ego… GTA V jau nebėra satyrinis žaidimas. Ir manau GTA realybėje ištinka kiekvieną visuomenę, kurios laikrodis muša 85 sekundes iki vidurnakčio.
Branduolinis pavojus
Pagrindinė priežastis, kodėl branduolinės fizikos mokslininkai kalba apie pavojų šiandien – mažėjanti branduolinio ginklo kontrolė, besibaigiančios ir nežinia ar beprasitęsiančios sutartys, ketinimai modernizuoti ir auginti arsenalą, naujų valstybių troškimas įgyti branduolinį ginklą, suprantamas geopolitinių realijų fone, bet pavojingas – globaliame kontekste. Pirmas žaidimas apie kurį pagalvoju – be abejo Fallout serija.
Tačiau iš tiesų tai nėra logiška ją čia minėti, nes tai žaidimas apie laikus jau smarkiai „po vidurnakčio“. Kaip ten bebūtų seriją rekomenduoju, tiek klasikinius žaidimus (klasikos gerbėjams), tiek šviežesnius. Kodėl? Nes man Fallout post-apokalipsė nebuvo naujiena, žaidimuose tai nebuvo naujiena. Tema, pati savaime, klasikos ar retro epochose buvo gan populiari. Kas buvo Fallout‘e ko dar nebuvau matęs kitur, tai post-apokaliptinės bendruomenės, jų ryšys su civilizacija (ar jos stoka), jų viltys, likimai, lūkesčiai pasauliui, bei jų motyvacijos kasdieniams poelgiams. Kaip bebūtų keista, šia prasme, visa serija (nežaidžiau naujausių darbų, sakykim kas pasirodė apie ar po 2020-ųjų) yra puiki. Geri veikėjai, geri dialogai ir pakankamai tankus šalutinių įvykių žemėlapis, kad užsimirštum ir įsijaustum. Manau vertinga pratintis ir prie tokio pasaulio.
Tačiau tikrasis šios temos čempionas, mano akyse yra Call of Duty: Modern Warfare (2007). Ypač jei nesate žaidę, galite žaisti originalią versiją, ar perdirbinį (bet, ne reboot’ą :). Nežinau kaip atroodys šiomis dienomis, bet kai žaidimas išėjo, jis man rovė stogą. To pagrindinės priežastys buvo dvi.
Pirmoji, tai įtikinamai parašytas siužetas, kuriame, be kitų dalykų sprogsta ir branduolinis ginklas. To momento netikėtumas, kokias mintis tas sprogimas nutraukė ir kokias įkrovė – įsirėžė man ilgam. Mes dabar esame labai arti to scenarijaus, nes grąsinimai naudoti taktinį, branduolinį ginklą nebėra tabu.
Na, o vėliau žaidimas demonstruoja tą be proto siaubingą šaltį, kuris vyrauja modernių ginklų sistemų operatoriaus balse. Tai net buvo išvirtę į mini diskusiją, kai žudymo šaltį žaidime patyrę žmonės, vėl ir vėl kėlė klausimus dėl JAV karių „Rules of engagement“ bei žmogiškumo faktorių kare. Tą syk kalba ėjo apie sraigtų pilotus, bet dronai ir jų operatoriai – lydinti tema. Tuo metu mes nesibaiminom AI valdomų dronų, ar apskritai dronų žudikų, nes daugelis tikėjom, kad gyvenam pasaulyje, kuriame tarptautinės normos niekada neleis tokių mašinų sukurti ar masiškai naudoti. Laikai kiek pasikeitė ir šių dienų fone anų dienų mintys atrodo juokingai.
Klimato kaita
Mokslininkai ją prisimena dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – nepradėjom deginti mažiau iškastinio kuro, nesusitvarkėm su žaliuoju kursu. Tą buvo galima numanyti, bet save raminti, kad progreso yra, tai gal dar yra ir laiko? Bet štai antroji priežastis erzina ne juokais. Žinomų padarinių šalinimas, bei mokslininkų rekomendacijų paisymas.
Manau šioje temoje visi esam nusipelnę šalto dušo, tad mano rekomendacija Jums – Frostpunk 2. Įsirašykit ir aiškinkitės su pasekmėm. Labai šaunus žaidimas, kuriame išmoksite skirstyti žmones į stalčiukus. Na žinote – reikalingi žmonės, naudingi žmonės, vaikai, žmonės su negalia ir šiaip „niekur nepanaudojami“ žmonės, kuriuos paliksite tiesiog gulėti sniege. Cool.
Jei norisi kažko optimistiškesnio — bandykite ANNO 2070, Beecarbonize arba Civilaztion VI.
ANNO 2070 yra futuristinis prekybos grandinių žaidimas, kur ekologinė atsakomybė yra frakcijos logika, vadinasi galite žaisti ne tik už žaliuosius.
Beecarbonize visų pirma yra nemokamas, antra – neilgas, trečia pagaulus ir įveikiamas daugiau nei kartą. Jo centrinė idėja tenkinti energetinius poreikius, kai žaidimas ne tiek siekia simuliuoti realias situacijas, kiek supažindinti žaidėją su visais energijos gavybos tipais, bei tų procesų padariniais.
Civilization VI – norint galima išsikelti sau iššūkių, bet net ir be to – naujausia žaidimo versija, aukštesniu nei vidutinis sudėtingumo lygiu, būtinai leis jums patirti klimato kaitos džiaugsmą. Net ir tuo atveju, jei jums pavyks savo Civilizaciją nuo vandenyno atitverti, skęs resursai, skęs gerbuvis, o svarbiausia skęs iliuzijos apie tai, kad jūros lygio kilimą kęsime visi kartu. Ne, nekęsime. Civilization VI puikiai iliustruoja paprastą faktą, kad skęs tik tie, kas skęst nebuvo pasiruošęs.
Biologinis pavojus
Daugybė priežasčių nerimauti – save replikuojanti veidrodinė gyvybė, arba tai, ką jums bandė paaiškinti Hideo Kojima savo žaidime Death Stranding. Veidrodinė gyvybė ir eksperimentai su ja, esu tikras, buvo vienas mokslinių pamatų visai Hideo fantazijai. Buvo žiauriai keista tą suvokti prabėgus metams po žaidimo išėjimo, kai kelionės metu netikėtai paskaičiau straipsnį, apie mokslininkę atsisakiusią granto savo tyrimui, nes ją išgąsdino potencialūs jo padariniai. Suradau, primygtinai siūlau paskaityti, o tada pažaisti Death Stranding. Nors Hideo savo vizijoje nutolsta nuo sauso mokslo ir perpina jį su mistika ir teologija, pats jo perteiktas negyvybės pasaulis yra būtent tai, ko bijo veidrodinės gyvybės oponentai.
AI įrankiai kuriantis biologinį pavojų? Ha, norite tokiu pabūti? Siųskitės Plague Inc. Žaidimas išgyvenęs net kelias populiarumo bangas. Nes jam gerai sekėsi savaime, bet Covid aišku sugeneravo dar vieną populiarumo bumą.
Kitos dvi priežastys, valstybių investicijos į biologinius ginklus, bei JAV pasitraukimas iš sergėtojo rolės, tame tarpe ir sveikatos priežiūros trečiojo pasaulio šalyse, kas menkina ankstyvo ispėjimo tikimybę, ar savalaikį naujų pandemijų aptikimą ir suvaldymą.
Na nežinau, žaiskit Resident Evil dėl tų pastarųjų priežasčių, per visas savo niolika dalių, serija spėja parodyti viską, nuo nutikimų ir nelaimių, iki valstybinių konspiracijų ir pasaulinių biokarų.
Kaip bonus čia pridėsiu Deus Ex serija, kuri ne tik analizuoja panašias temas, bet ir aštrina socialinius klausimus. Kažkas, ką mes patirsim jau rytoj, brangieji.
Technologija aka Dirbtinis intelektas
Kaip ir paliečiau šią temą aukščiau, taip pat gailiuosi, kad dar nežaidžiau ką tik pasirodžiusio Terminator visatos žaidimo, nežinau ar galiu jį rekomenduoti. Bet kažką tai galiu.
Turbūt nenustebinsiu rekomenduodamas Portal serijos žaidimus, nes jie pritrenkiamai geri, taip pat ir tuo, kad fenomenaliai gerai atskleidžia Ai mąstymo absurdiškumą.
Giliau į tą pačią temą galite nerti su Universal Paperclips žaidimu (apie jį dar rašysiu). Kaip tas susijęs? Ogi panašiai kaip ir Portal – jis atskleidžia AI mąstymo absurdiškumą.
Šiame žaidime jus esate AI, kurio užduotis gaminti savaržėles. Jus jas ir gaminate, bet kadangi esate sąmoningas AI, be abejo imsite ieškoti kelių gaminti jų daugiau, nes juk norite būti geras AI? Kuo daugiau galimybių gaminti savaržėles rasite, tuo daugiau resursų jų gamybai reiks. Žodžiu parašykite komentarą, ar suvartoję visą fizinę saulės sistemą sąvaržėlėms jau sustojote, ar žaidėte toliau :D.
Bonus, be didelių rekomendacijų, bet gilios ir užsuktos mintiems mėgėjams, be abejo siūlau ir Kojimos Metal Gear Solid 2: Sons of Liberty.
Bonus žaidimai
Na ir pabaigai, dar kelios rekomendacijos. Viena jų įspėja apie utopijas gimusias iš tvirtos rankos ilgesio. Welcome to Rapture, būkite malonūs, žaiskite Bioshock (2007 arba 2016-ų metų remake).
Horizon Zero Dawn – techniškai turėjau jį dėti prie technologijų ir AI, bet pasilikau bonusui, nes pats žaidimas nelabai tų temų atskleidžia, jei jį tiesiog žaisti. Tačiau patikėkite, prašau, kai sakau – originalaus Horizon žaidimo esmė yra randamuose žurnaluose ir loguose. Ten daug teksto ir ilgą laiką nėra įdomu juos skaityt, nes jie atrodytų nesiklijuoja į jokį bendrą paveikslą. Atrodo per daug laiko prabėgo, nuo žmonijos pabaigos, kad atkurti tą naratyvą. Bet žaidimo finalas yra būtent apie tai, jis atkuria naratyvą, bendrais bruožais, o viskas ką žaidime būsite perskaite iki tol magiškai sukris į stalčiukus. Dievaži, tai Sci-Fi žaidimas, kurį drąsiai galiu rekomenduoti kaip knygą, su tokiu pat užsidegimu, su kokiu kadaise brukau žmonėms į rankas Fondą.
Bei Mass Effect serija – kuri iš ties paliečia visas aukščiau įvardintas temas, bet greta jos ir pačią svarbiausią vieną. Tie kiti, net jei jie žvynuoti, šlykštūs arba glitūs, jei jų oda žalia, ar juokingas akcentas, tie kur mąsto individualiai ar gyvena spiečiuje… Visi tie kiti… Jie nustoja būti kitais, kai atsiranda kiti, kiti.
Žaiskite.
Netrukdykite žaisti kitiem.
Lai jūsų gyvenime būna kuo mažiau tų kitų.
