Pabaigiau „Mafia: The Old Country“, tad manau būtų pats laikas pasidalinti šiokiais tokiais įspūdžiais.
Šis tekstas nėra apžvalga. Kol kas nežinau, kokiu formatu, kiek dažnai ir ar apskritai darysiu pilnos apimties apžvalgas. Tad šiuo metu dalinuosi tiesiog įspūdžiais ir trumpais pastebėjimais.
Taigi, „Mafia: The Old Country“. Kadangi esu „PC“ žaidėjas, pradėkim nuo svarbiausios dalies – kaip žaidimas veikia kompiuteryje.
Sparta, stabilumas ir optimizacija
O veikia jis pakankamai gerai, jei naudojama vaizdo ir spartos gerinimo technologija. Žaidžiau 1440p raiška „Epic“ grafikos nustatymais su įjungtu DLSS ir viso žaidimo metu kadrų kaita laikėsi maždaug 60-100FPS diapazone. Pilnai žaidžiama ir sklandu, o kadrų nukritimų žemiau 60FPS per visą žaidimą pasitaikė vos kelis kartus.
Nenaudojant DLSS/FSR/XeSS, situacija ne tokia gera. „Epic“ nustatymais žaidimas „smaugė“ maniškę RTX 4090, kuri vidutiniškai spaudė 40-55FPS. Nuleidus grafikos nustatymus kadrų kaita pagerėja, tačiau prieaugis nėra labai žymus. Jei turite silpnesnį kompiuterį, nerekomenduočiau žaidimo žaisti be minėtų upscaling’o technologijų.
Iš techninės pusės žaidimas veikė stabiliai, nulūžimų (o jais „Unreal“ variklis mėgsta pasigirti) nei karto nepasitaikė. Keliaujant per žaidimo pasaulį taip pat nepasitaikė jokių strigčiojimų (vėlgi, „Unreal“ variklis žymus tuo, jog didelio pasaulio žaidimuose jis mėgsta striginėti) ir tai mane gana maloniai nustebino. Manyčiau, kūrėjai čia padirbėjo visai neblogai.
Klaidų neaptikau, vizualiniai glitch’ai ir artefaktai pasitaikė gal tik keletą kartų. Žodžiu, iš techninės pusės nieko tokio, kas trukdytų mėgautis žaidimu.
O kaip pats žaidimas?
Pradėsiu nuo to, kad „Mafia: The Old Country“ yra trumpas žaidimas. Jam įveikti man neprireikė nė 12 valandų.
Žaidimo veiksmas rutuliuojasi 20-ojo amžiaus pradžios Sicilijoje. Pagrindinis herojus – vaikinukas vardu Enzo. Pabėgęs iš kasyklų, sužeistas bei likęs be maisto ir pastogės, jis atsiduria mafijozo dono Torrisio globoje. Iš pradžių istorija intriguoja, bet bėda ta, kad įvykiai rutuliuojasi labai greitai, o į greitai besirutuliuojančią istoriją, bent man, įsijausti yra sunku. O ir pati istorija, jai įpūsėjus, pasidarė labai nuspėjama. Ant tiek nuspėjama, kad dar žaidimui nesibaigus man buvo aišku, kuo viskas pasibaigs. Ech ta meilė seilė.
Vizualiai žaidimas atrodo labai gražiai. Ypatingas dėmesys skiriamas smulkioms detalėms, o veikėjų animacijos ir jų veiduose perteikiamos emocijos atrodo nepriekaištingai. Vaizdo intarpus galima laikyti vienu iš stipriausių žaidimo bruožų. Tiek mocap’ą atlikę aktoriai, tiek balso aktoriai savo darbą atliko aukščiausiu lygiu.
Silpnoji žaidimo vieta – pati žaidimo eiga. Misijų metu dažniausiai tenka lydėti NPC iš taško A į tašką B, būti pavežėju vairuojant senovinį automobiliuką arba būti tiesiog „sietkos panešėju“. Daugumos misijų struktūra yra labai linijinė ir žaidėjui nėra leidžiama nuklysti nuo kelio. Pats žaidimo pasaulis gana didelis, tačiau proga jį laisviau patyrinėti pasitaikė vos kelis kartus.
Ir dėl to kažkiek liūdna. Nes Sicilija bei jos kultūra šiame žaidime atvaizduojama puikiai. Gal netgi nuostabiai. Tačiau dėl esamos misijų struktūros didžiosios dalies pasaulio tu nepamatai. Taip, yra atskiras režimas, skirtas pasibastyti po pasaulį, tačiau jame, apart kolekcionuojamų niekučių, daugiau nieko nėra. Nėra šalutinių užduočių. Nėra papildomų veiklų.
Sėlinimo segmentai man pasirodė komiški, nes priešai dažniausiai sustatomi taip, kad žiūrėtų į sienas, dangų ar žvaigždes, bet tik ne į vietas iš kurių gali išlįsti žaidėjas. Susišaudymų taipogi bus ir kažko čia ypatingai išskirti negalėčiau. DI valdomi priešininkai veikia, kartais ir truputį paspaudžia žaidėją, bandydami apeiti tave iš šono ar netikėtai mesdami granatą. Tai yra gerai.
Dar keletas dalykų, kuriuos norėčiau paminėti. Yra rožančius, kurį galima tobulinti, surandant naujus karoliukus, išbarstytus po žaidimo pasaulį. Pavyzdžiui, vienas iš karoliukų gali sustiprinti Enzo rankas, dėl ko jis smaugs priešus greičiau. Karoliukų efektų yra visokių, jie gali sustiprinti ginklų daromą žalą, paspartinti taikymąsi, padidinti šansus rasti daugiau pinigų loot’inant priešus ir taip toliau. Tai suteikia šiokios tokios kustomizacijos ir paįvairina geimplėjų, tačiau žiūrint iš imersijos pusės man ši sistema nepatinka. Nes na, kas čia per magiški karoliai žaidime apie mafiją?
Oh, dar yra peilių dvikovos. Bet jos labai elementarios – tereikia žinoti, kad galima atakuoti, atmušti ataką arba jos išvengti. Priešų judesiai nuspėjami, tad jokio iššūkio čia nepatyriau. Pats peilis žaidime užims svarbią vietą – jį reikės prižiūrėti ieškant galąstuvėlių, nes kiekvienas peiliu atliktas veiksmas, ar tai būtų išlaužta skrinutė, ar atrakintos durys, mažins jo patvarumą (durability).
Verdiktas
„Mafia: The Old Country“ kinematografinė pusė spindi, jai priekaištų neturiu. Tačiau iš žaidimo eigos norėjosi kažko daugiau, nes ji pasirodė kiek monotiška ir be didesnės įvairovės. Žaidimas nėra blogas, bet ir ne įspūdingas – sakyčiau tiesiog geras, solidus, vienam kitam vakarui skirtas užkandis.
