Ir nežinia kas tai lemia, ar kad prie žaidimų kūrimo stoja karta augusi su vienarankiu plėšiku, ar tai, kad visi pasitaria su dirbtiniu intelektu dėl savo pirmo projekto, bet faktas kaip blynas – daugėja žaidimų kurie yra azartiški ir telpa į vieną ekraną, o todėl gali būti išbaigti.
Išbaigtumas, ne mažiau svarbu nei ambicija, o ir monetizuojasi daug greičiau…
„Unlucky Mummy“ – tai gyvenimo ruletės žaidimas, kuriame negalite prasilošti. Žinoma, tik su sąlyga, kad žaidimams skirto laiko nelaikote asmeniniu savo pralaimėjimu. Savo pažintį su juo pradėjau video transliacijoje, kai „Unlucky Mummy“ žaidžiau apie valandą, o tą video pristačiau tokiais žodžiais:
„Gyvenimas yra žaidimas, o kiekviename žaidime daug ką lemia sėkmė. Kartais, mes gaištam valandas, mėnesius, ar net metus, dėl daikto, kuris padidins mūsų šansą į kažką pataikyti 5%. Kartais, mes galvojam, kad 10% tikimybė kažką rasti yra pakankamai didelė, kad ieškoti. Kartais manome, kad 5% tikimybė žūti yra niekinė. Požiūris į procentus, beje, irgi kinta, priklausomai nuo to ar jie yra žaidime gyvenimo, ar gyvenime žaidimo.
Pavyzdžiui jūsų gyvenime yra 1 tikimybė iš 11 milijonų, kad žūsite avia katastrofoje. Ar tai atbaido jus nuo skrydžių? O ar atbaidys jus nuo žaidimo žinia, kad jūsų šansas jį laimėti yra 1 iš 17 milijonų?
Techniškai, jei visada žaistumėt tokį žaidimą skrisdami, lėktuvas nukristų anksčiau nei laimėtumėt. Praktiškai, žaidime vis tik yra roguelite mechanikų, tad greičiausiai jį laimėsit anksčiau nei užsimušit… Bet tuomet vėlgi, su modernios žmonijos atsakomybės jausmu ir su visais į Boeing’us neįsuktais varžtais, ar kontrabandiniais balionais – ar realūs pasaulio skrydžiai nežaidžia atvirkščio roguelite? Žodžiu…
…žodžiu, bus laiko apie viską realiai pagalvot, žaidžiant šį puikų, žaidimą Lietuvišką.“
Šiandien, kai žaidimą jau esu visiškai įveikęs, galiu tepasakyti, kad to pirmo žaidimo pristatymo ir pakanka, kad teigti, jog jo apžvalga parašyta.
Matote, žaidimas išties tėra apie vieno mygtuko spaudaliojimą. Na taip, kūrėjai suteikia jums įrankių ir papildomų galimybių, tad yra šiek tiek inkrementinio žaismo, kurio metu jus tiesiog sprendžiate – kurį savo sėkmės parametrą vos vos patobulinti būtent dabar, kad vėliau tai atsipirktų su kaupu. Šios strategijos šiek tiek kinta žaidimui tęsiantis, nes norint įveikti jį visą, teks įveikti jį 6 kartus.
Kiekvienas žaidimo perėjimas dovanos galingą savybę, kurių dėka kiekviena nauja žaismo sesija trumpės. Ji trumpės įspūdingai, bet mažiau nei tikitės, nes tikimybių teorija čia niekada nepraras savo galių, kad ir kokias galingas savybes gausite.
Tai kokio velnio man žaisti žaidimą, kurio metu aš darinėju dėžutę? Šiaip tai logiškas klausimas, o štai atsakymas į jį ne.
Žaidžiate tam, kad ilsėstis ir galvoti apie tai ką regite ekrane. Apie Egiptą, apie saulės baigtinumą, apie kartojimo malonumą, apie gyvenimo nenuspėjamumą, apie kvantinę fiziką ir filosofiją, apie kvantines religijas ir galimą jų įsigalėjimą, apie būtį, apie visatą, apie gyvenimo prasmę ir mūsų veiksmų beprasmiškumą. Galvokite apie ką norite, žaidimas tam ir sukurtas. Techniškai, kruopščiai ir detaliai. Tuo noriu pasakyti, kad žaidimo istorija parašyta ir sudėliota beveik tobulai, pasakojama lėtai ir įtvirtinanti pagrindines tezes jūsų apmąstymams.\
Nupieštas tiesiog puikiai, blizzard meninės direkcijos įtakos čia juntamos, bet neįkyriai, visai ne idėjų, o tik požiūrio į kokybę lygmenyje.
Dievaži, tai vienas geriausių žaidimų Lietuviškų iš tų, kuriuos žaidžiau šiemet. O svarbiausia!..
Svarbiausia yra tai, kad savo žaidimui pasirinkdami azartinio lošimo mechaniką ir temą, kūrėjai paverčia šį žaidimą filosofiniu eksperimentu kiekvienam mūsų. Kurio efektyvumą užtikrina tai, kaip kinta mūsų požiūris į sėkmę procese, o sąžiningumą – baigtinumas. Ne, išties, tobuliausia šio žaidimo dalis yra ta, kad jis labai pagaulus, labai apsėdantis, bet baigtinis. 20 valandų ir jis baigsis. Ir jus gailėsitės, kad jis baigės, bet tuo pat metu ir suvoksite, kad procesų baigtinumas yra vienas didžiausių apdovanojimų iš tų, kuriuos gauname.
