Mano akimis – God of War Sons of Sparta tapo tuo keistu, nepelnytu flopu kuris užgauna visus. Visus, visus kas į darbą nedėvi kostiumo.
Ir aš nežinau kas mane verčia rašyti ką rašau, bet tai bus vienas iš dviejų dalykų. Arba mano pirštų galus valdo ir klavišus beldžia ta mano smegenų dalis, kuriai svetimo skausmo nebūna. Arba… Arba tiesiog atėjo pavasaris, o aš per greitas įsimylėti.
Nesvarbu kuri priežastis yra tikroji. Bet pakalbėkime apie God of War Sons of Sparta, kaip apie gerą žaidimą?
Visi kas spardė berniuką, buvo teisūs
Ir pakalbėsime. Bet tik po to kai trumpai pristatysiu kodėl visi jo taip nekenčia.
Vos gavęs žaidimą įrašiau pirmą jo žaismo valandą ir prikalbėjau dalykų (video žemiau), kurie patiko ar nepatiko, bet visumoj, tą dieną, prasmės žaidimo egzistencijai dar nemačiau. Tiesą sakant, per prizmę to, kas šis žaidimas yra, to prasmės nematau ir šiandien, bet šiandien matau ir prasmę, kurioje žaidimas vertas būti. Be abejo, ji neturi nieko bendra su God of War serija ir labai daug ką bendro su retro-nostalgija.
Įrašinėdamas šį video, kelis syk net žiojausi paspėlioti ką apie žaidimą galvotų originalaus God of War kūrėjai, nes giliai širdyje jutau – juos šis žaidimas užgaus labiausiai. Ir neklydau. Jau po kelių valandų apie Spartos Sūnūs pasisakė ir jų visų tėvas Davidas Jaffe. Jis pasakė, kad žaidimas neatspindi licencijos, yra monotoniškas ir nuspėjamas, kad jo vartotojo sąsaja nesąmonė, kliuvo ir veikėjų balsams, dialogų kokybei, vizualiniam pasaulio dizainui. Dėl paskutinio punkto, beje, su Davidu mielai pasiginčyčiau, jei tik jis ginčytųsi su manimi, bet visos kitos jo pastabos buvo tai, ką būtent iš jo tikėčiausi išgirsti. Nes. Na jis sukūrė God Of War. O aš leidžiu dėl jo seiles nuo pirmo žaidimo. Juk man gali atrodyti, kad to pakanka, kad vienas kitą šiek tiek suprastume.
Tai kai jau tėvukas diržu per kuprą prasiėjo, tai ir visas kiemas sulėkė vaikio spardyt. Iš perspektyvos rūsčių karo dievų, beje, pelnytai. Bet šiaip – visai nepelnytai. Žaidimas nėra tragedija. Tragediją iš jo padarė kostiumai. Na tie žmonės kurie nutarė, kad šiam žaidimui lemta būti, kad jis būtinai turi naudoti GoW IP, kad jam nereikia bent jau naujo logotipo, kad jo nereikia reklamuoti, kad jį reikia išleisti tiesiog į niekur ir tikėtis, kad slaptas startas duos rezultatų. Gal ir davė, nors nuomonių spekuliantai net nespekuliuoja menamos šio žaidimo sėkmės, nė nepaisant fakto, kad jo kūrybos biudžetas buvo akivaizdžiai kuklus. Žaidimo išleidimas kaip ir geru laiku visai nutiko, išskyrus faktą, kad jam nebuvo pasiruošta. Nei prieš startą, nei po jo – kažkokių bandymų apvaldyti žaidėjų nusivylimą man neteko matyt lyg šiolei. Na grynai toks nemalonus prieskonis susidaro, kūdikio išmesto į konteinerį.
Bet jei tame konteineryje kuisitės…
Tai tas kūdikėlis išaugs į labai net simpatišką berniuką. Nelabai įsimintiną, nelabai sumanų, ne labai stiprų, bet labai mielą, jaukų ir malonų. Ne visom progom, žinoma, o tik toms, kai tų emocijų ir malonumų reikia.
Taigi, žaidimas pasirodo prieš pat valentinkę be jokio išankstinio anonso, ir visi kas netingi jį sudaužo. Metacritic‘e jis renka vos 65 balus (jei vadintųsi tiesiog „Sons of Sparta“, rinktų 70 ar daugiau laisvai) ir tai vienas tų retų atvejų, kai žaidėjai sutinka su kritikais, patys sunešdami vos 60 balų. Taigi, kas liečia žaidėjus – berniukai visus užgavo. Jie taip pat užgavo kūrėjus, kūrusius originalų žaidimą, bei kūrėjus – kūrusius šį. Aistros darbas ir meilės vaisius (turi žaidimas to požymių), bet nesuprastas ir išniekintas, visų pirma tų, kurie pasižadėjo jį globoti. Visa kita su žaidimu nėra taip blogai, kaip pati jo išleidimo strategija, bet apie tai sunku burnoti, tad pelnytai ar nepelnytai žmonės tiesiog keikia kūrinį. Vėlgi, teisėtai. Jei ant pakuotės rašai koldūnai su mėsa, o į koldūnus dedi soja, tai… …tai eik tu šikt.
Va ir viskas.
Kaip ten bebūtų. Prabėgo neapykantos savaitė, paskui atėjo apatija, užmaršumas atleidimas ir grįžimas prie žaidimo. Ir jis buvo labai malonus. Visų pirma, žaidimo dizainas gan parankus tam, kad jį pamirštum. Čia groja, tas netobulas Metroidvania elementas, sulaukęs kritikos už pilkumą. Bet tas pilkumas ir turi tą tikrą retro dvasią, visų tokiu tipo žaidimų, kurių kas senesni žaidė dešimtis, bet nė vieno neprisimena. Turiu galvoje, šiandien gali susidaryti įspūdis, kad kažkada buvo laikai, kai rinkoje pasirodydavo vienas ar du žaidimai per metus. Taip niekada nebuvo, bet toks įspūdis lieka, nes tie du žaidimai yra tie, kuriuos visi atsimena. Šimtų kitų žaidimų neatsimena niekas. Tiesą sakant, žvelgiant į tai kas vyksta AI slop departamente šiandien, nori nenori prisimeni, kad industrija turėjo daugiau nei vieną etapą, kai joje karaliavo tas pats. Na buvo klonų karų epochos, kai paskelbus kažkokį žaidimą kurio visi laukia, visi kas jo nelaukia, bando sukurti jo kopiją ir pasivėžinti ant tos bangos. Ir mes tų klonų prižaidę dešimtis ir kai kurie jų buvo mums asmeniškai labai geri ir įdomūs. Tik pamirštami. God of War Sons of Sparta yra būtent toks žaidimas. Arba tiksliau – jis tokiu tampa, jei pasirenki jį taip žaisti. Bet prieš tai…
Turėsit tapti berniuku
Žaidimas nors ir parėdytas Metroidvania principu, realiai toks net nėra. Jei būti sau visai atviriems, retro epochoje, daugybė žaidimų turėjo to požymių. Iki dviejų žaidimų, kurių savybės suformavo šį žanrą (Metroid ir Castlevania) ir po jo. Ne veltui tie, kam 40+ kartais žaidimų lygius iki šiol vadina kambariais, net jei tas kambarys – stadionas pilnas kiaulių su šratiniais šautuvais.
Daugybė buvo žaidimų tuo metu, apie vaikščiojimą kambariais ir žinojimą į kurį kambarį, kada ir ko eiti. God of War Sons of Sparta, realiai yra būtent tas žaidimas, tik berniuką žlugdo noras būti vyru. Tuo noriu pasakyti, kad normaliu sudėtingumo lygiu žaidimas nėra racionalus. Kovos sistema nei primena God of War, nei pataiko į žanrą, nei yra kietai sukalta. Ji tiesiog yra, o su ja yra gražių animacijų ir šiek tiek pikselių mėsos.
Galvosūkiai? Ne per gudrūs, ne per sudėtingi, šiek tiek nesąžiningi savo noru kalinti žaidėją laiko spąstuose (to reikia, kai su dizainu kažkas neišeina). Sprendžiasi, bet ne džiugina.
Platform elementas, na bėgiojimas, šokinėjimas ir ritinėjimasis – veikia smagiai. Jei pultelis patogus, bet tarkim žaidžiant su PS Portal – keikiaus. Na bet DualSense visi turi, tai su juo žaisti visai smagu, lipšnus tas jaunas Kratos ir grakštus, o lygių dizaino iššūkiai ne super baisūs. Bet problema ir yra tame, kad visos nešančios sistemos, ne tik, kad nėra tobulos, bet ir negeneruoja iššūkio. O kai iššūkis atsiranda (labai laiko suvaržytas galvosūkis, ar rimtesni sutikti priešai), dažnas žaidėjas, kuris jau ir taip dvejoja dėl žaidimo, vargu ar ras motyvaciją savarankiškai augti ir tobulėti. Nes vardan ko? Kad rytoj žaidimą mestų?
Taip ir aš po to savo sugrįžimo, įmerkiau kokias penkias valandas, iš kurių vieną, paskutinę sugaišau kažkokią varną daužydamas. Daužau ją ir galvoju, o kokio velnio aš čia ardausi? Atsidarau nustatymus ir padarau tai, ko šiaip, gyvenime žaidime nesu daręs – numušu sudėtingumo lygį į žemiausią. Jis vadinasi „boy“ arba berniukas. Ir tada žaidimas tampa berniuku, aš tampu berniuku kuris tokius žaidė ir mudu turim kosmiškai gerą laiką.
Kodėl? Nes žaidimas tapo būtent tuo retro žaidimu, kuriuos visus taip mėgau, bet buvau pamiršęs. Požemiai, istorija, monstrai, kambariai, skrynelės, kova – visa tai fenomenaliai išpildytame pixel art pasaulyje, su turtingais ir gausiais galiniais fonais, su puikia fonine muzika, jos gausa ir įvairove, nuo čiptiunsų iki įprastų simfoninių džiaugsmų. Bet svarbiausia, kova nekelia iššūkio ir neerzina, galvosūkiai pasidaro iš antro karto, leki su vėjeliu ir džiaugiesi geru laiku, bei tuo, kad apie nieką negalvoji. Neberūpi jau taip ir istorija, ar palengva atsėlinęs suvokimas, kad čia nebus dieviškų darbų, tik vargšas Vasylis ir jo ryžtas tapti vyru.
Kas būtų išgelbėję žaidimą mano širdyje?
Na, tai jį jau išgelbėja sudėtingumo lygio numušimas iki vyrą žeminančio, bet berniuką džiuginančio. Taip pat, kažkuriuo metu pradėjau mintyse „girdėti“ originalų Kratos balsą dialoguose ir šie tapo geresni. Juose tikrai įkoduota Kratos, kaip kalbėtojo esmė. Nedaugžodžiauja, yra atviras ir konkretus. Bet labiausiai turbūt žaidimą būtų išgelbėjęs pačių jo kūrėjų (Mega Cat Studios) pasinėrimas į tai, kas iš tiesų buvo God of War. Kaip ne kaip, tai žaidimas sukaltas iš kelių populiarų žanrų ir taip suformavęs savąjį. Ir jis turėjo savo dvasios centrą. Mano asmeniniu įsitikinimu, ypač klasikiniai žaidimai, turėjo fenomenalų lygių dizainą ir mįsles. Jos buvo kompleksinės, daugialypės, hibridinės, bet svarbiausia – visą apimančios. Tas pats galvosūkis galėjo būti sprendžiamas valandų valandas, tris galvosūkiai virsdavo vienu dideliu, o tris dideli – masyviu pasaulį keičiančiu sprendiniu.
Žaidimo pasaulis it galvosūkių dėžutė, kurią norėdamas atidaryti randi pirmą galvosūkį, o jo sprendinys užmena vis naujų mįslių, kol atrandi jos centrą. Mano galva šio vienintelio bruožo būtų pakakę, kad užkariauti fanų širdis ir tą padaryti dviem frontais, nes tokia pasaulio konstrukcija, būtų tiesiog labiau Metroidvaniška. Bet to nėra, nes kūrėjų širdis ir mintys buvo kur kitur. Vizualuose, fonuose, estetikoje, retro jausme – bet ne God of War mite. O gaila. Turiu galvoj visos šauniam startui reikalingos idėjos jau buvo sugalvotos. Dauguma klasikinių God of War žaidimų, pilnai juos įveikus, atrakindavo slaptų video, kuriuose be kūrybos proceso, buvo parodytos ir vizijos ateities žaismui, bei idėjos, kurios negalėjo būti išpildytos tuo metu. Tuose video buvo aptarta viskas ko reikia, kad įtikti tėvukui. O įtikę tėvukui, būtumėt įtikę ir milijonams jo rūsčiųjų spartiečių. Na, bent jau aš taip manau.
O žaidimas tikrai neblogas. Tikrai smagiai eina su arbata ir riešutais. Nėra labai trumpas. Nėra labai brangus. Palaukite, kol bus nuolaidos ir nebijokite, kartais, būti berniukai.
Žaidimą sukūrė Mega Cat ir Santa Monica studijos, išleido Sony Interactive Entertainment. Prekyboje nuo Vasario 12 dienos, kainuoja apie 30EUR, skirtas „PlayStation 5“ konsolei. Žaidimo kopiją apžvalgai suteikė leidėjas.
P.S. „Ai ir dar ta paliava su dviejų žaidėjų režimu. Visur nurodyta, kad jis yra ir jei jis būtų – vertinimai būtų palankesni. Bet jo nėra tol kol nesusimąstai kodėl jo nėra. O jo nėra todėl, kad jis yra atrakinamas ir ne siužetinis. Tai labiau proga vakare kažką ant sofos su draugu pataškyt, be jokios didelės prasmės. Apmaudu, du berniukai, gal jau galėtų vyrišku sudėtingumu žaist :D.
