Jei tikėti didžiai gerbiamu visuomenės apžvalgininku Benu Lastausku – didžiausias konkurentas „Mario Tennis“ serijai – padelis. Gal šiemet ties juo ir apsistokite?
Sugalvojau antraštę dėmesiui patraukti, nes… Nes nenoriu kartotis ir apie vakarėlių žaidimą šeimai, rašyti tą patį, ką ir apie paskutinį žaistą siaubo žaidimą (žr. Resident Evil) . Nepaisant to, esminis šios apžvalgos klausimas lieka tas pats – na, kam viso to reikėjo?
Kam viso to reikėjo?
Apžvalgą pradėsiu nuo atsakymo į būtent šį klausimą. Priežasčių sukurti Mario Tennis Fever žaidimą, be abejo, buvo daug. Viena jų – faktas, kad šios serijos žaidimai leidžiami nuo 1995 metų, o naujas žaidimas pasirodo kartą į 3-5 metus. Tokiu būdu, praktiškai kiekviena Nintendo konsolė, turėjo ir jai skirtą Mario Tennis žaidimą. Šiuo metu, nuo paskutinio teniso žaidimo Marijui, prabėgo jau šešetas metų, tad tikrai laikas!
Kita priežastis, be abejo, susijusi su Switch 2 konsole ir faktu, kad dar nebuvo parduotas nė vienas jai skirtas teniso žaidimas.
Trečia priežastis – tai vienas tų žaidimų, kuris yra vienodai lankstus tiek varžymuisi, tiek smagiems vakarėliams. Na, sakykim tai buvo tarsi Mario Kart atmaina tiems, kam Mario Kart nepatinka. Tad dvejonių dėl to, ar šio žaidimo reikėjo dabar, tarsi nėra. Jo reikėjo tiek tam, kad vartotojo lūkesčius patenkint, tiek tam, kad pasigerinti savo finansinius metus, nes tokio tipo žaidimai įprastai yra graibstomi it karštos bandelės.
Suplanuotas ir pagamintas
Šį žaidimą, kaip ir daugelį kitų pramoginių „sporto“ žaidimų, kūrė studija Camelot Software Planning. Čia vienas tų momentų, kai prieš daug dešimtmečių sugalvotas studijos pavadinimas, bėgant metams, gali būti suvokiamas vis kitaip. Na, o Mario Tennis Fever kontekste – tas suvokimas būtent toks ir yra. Žaidimas buvo ne kurtas, o suplanuotas ir pagamintas. Na ir tie gamybos planai buvo tolki gražu ne kūrybiniai, o analitiniai.
Įtikėję, kad pramoginę teniso versiją, vos ne kompiuterinių žaidimų padelį, išradę Nintendo bosai nutarė, kad to gana – belieka kepti naują to paties žaidimo versiją kas kelis metus ir viskas bus gerai. Na ir su tuo nepasiginčysi, nes kai turi žanro monopolį, kam išvis investuoti į vaizduotę? Nes būtent vaizduotės stoka yra pagrindinis Mario Tennis Fever trūkumas.
Žaidėjų galvose yra aiškus suvokimas to, koks turi būti Mario Tennis, kad pateisintų bazinius mūsų lūkesčius. Greitas, veržlus, raiškus, azartiškas ir varomas naujokams draugiškos mokymosi kreivės. Iš šios serijos žaidimų įprastai reikalaujame gan daug — mat jie turi džiuginti tiek žaidžiant su patyrusiais ir kietais draugais, tačiau tuo pat metu, norime, kad prie mūsų prisijungę naujokai nesijustų nuskriausti. Nintendo fabrikėlis šią magiją puikiai išmano ir naujajame žaidime ji tebeveikia. Taigi, pagrindinis žaidėjo lūkestis patenkintas – jei tik turite su kuo žaisti, naujasis serijos žaidimas yra puikus. O ką daryti jei žaisti neturite su kuo?
Vienatvės liūdesys ir rutina
Tradiciškai, net jei žaidimas kuriamas galvojant apie šeimyną ant sofutės, visuomet buvo daroma ir prielaida, kad labiau žaidimą pamėgę šeimynykščiai žais ir vieni. Tam serijos žaidimuose yra kampanija, dažniausiai varoma Nintendo būdingų naratyvų, kai iš kortų pavagiama princesė ir Mario turi ją atsilošti turnyre. Na, kažkas tokiame stiliuje ir Nintendo madose, su kelionėmis žeme, oru ir vandeniu, su bosais, su komiškais jų pakalikais ir puikia, pasaulio gelbėjimo nuotaika. Tos kampanijos ne tik buvo šaunus nuotykis, bet jų metu ir vieno kito triuko išmokdavai, kurį paskui vakare išdidžiai demonstruodavai vaikams ir žmonai.
Įprastai, aš žaidimo būtent dėl kampanijos ir laukiu, nes, vėlgi, sukritus ant sofutės, nėra toks jau svarbus tas žaidimo amžius, nėra labai svarbios jo mechanikos, ar kampanijos režimas. Kas tampa svarbu tai varžymasis ir azartas, kurį visi serijos žaidimai, tandeme su Nintendo įranga ir universaliai atpažįstamais herojais, visuomet užtikrindavo. Todėl sprendžiant ar pirksiu naują žaidimą, man svarbu ne tik, kad jame būtų turinio vienam žaidėjui, bet kad jis ir būtų pakankamai įtraukus. Juk tai bus pagrindinis žaismo režimas iki padėsiu dėžutę dulkėti lentynoje ir laukti vakarų, kai prie ekrano susirenka gausesnis būrys žaidėjų.
Ir štai šioje vietoje žaidimas nuvilia tragiškai. Siužetas parašytas it dirbtinio intelekto, kuris pats pamatęs, kad istorija gavosi nuobodi ir neįtrauki, nutarė ją gaivinti magiškais triukais. Šios serijos magija – vaikučiai! Tiesiog, kūdikėlis Grūtas visiems patiko, kūdikėlis Yoda – taip pat, todėl kodėl nepadaryti kūdikėlių Mario ir Luigi? Kaip tarė, taip padarė, sukūrė pluoštą kūdikėlizuotų veikėjų ir paleido juos į teniso mokyklą, kurios edukacinė sistema atkeliauja iš tamsiausių korporatyvinių viduramžių. Įsakymai, nurodymai ir žaidėjo vaikymas pirmyn atgal, tuščias ir beprasmis, vien tam, kad prie žaidimo užtruktume ilgiau.
Niekas vieno žaidėjo kampanijoje nesiklijuoja į harmoningą paveikslą, o ir pačios pamokos neturi kažkokio aiškaus prioriteto ar strateginės vizijos. Pusė užduočių yra bereikšmės, kita pusė moko gilesnių žaismo mechanikų, bet jos visos pateikiamos situaciškai nuobodžiai, o žaidėjo smegenys sąmoningai renkasi nieko neįsiminti.
Taip ir sėdi prie ekrano, vykdai arogantiškų team lead‘ų nurodymus ir žiovauji. Vardan ko? Na vardan žinių, kurios išlėks iš galvos su pirmu pavasario vėju.
O vis kita gerai?
O visa kita gerai. Išties gerai, nes kaip minėjau pradžioje – žaidimo formulė yra gera, ji yra veikianti ir niekas per daug jos nekeitė. Viena didžiausių šios dalies naujovių – fever smūgiai, įveda į žaismą gaivalus, kurių dėka galime padegti teniso kortą, užtvindyti oponentų pusę ar nukloti ją ledu, šaudytis žaibais ir panašiai. Vėlgi, naujovė serijai, bet ne pačiai vakarėlių žaidimų idėjai, nes retas jų įsivaizduojamas be ledo ir ugnies.
Be abejo, tai pirmasis ir vienintelis Mario Tennis žaidimas pilnai išnaudojantis naujos konsolės našumą, tad žaismas ryškus ir traškus, bet nesipainiokime, naujos technologijos neturi įtakos meniniam stiliui, o jis čia lygiai toks, kokio ir tikitės iš vakarėlio žaidimo paženklinto Mario ženklu. Tai dar vienas sprendimas, kuris net jei ir yra įprastas, dėl kitų naujienų stokos – atrodo tingus. Turiu galvoje – yra dar du dalykai kurie šiame žaidime erzina – įgarsinimas ir kaina. Įgarsinimas erzina prastai parašytais tekstais, savo įkyrumu ir šį kartą jau perdėtu uolumu įkuriant jūsų namuose arkadų saloną. Vėlgi, tokie garso sprendiniai gal net tobulai tinka triukšmingam vaikų gimtadieniui, bet įkyrūs žaidimo rėksniai ir jų beprasmė išmintis įsikyri ir žaidžiant vienatvėje. Vien dėl garso sprendimų, išties atpalaiduojančio vakaro su tenisu nesitikėkit, nebent išjungsite garsą, ko daryti irgi nerekomenduoju.
O kalbėdamas apie kainą, tiesiog grįžtu prie minties apie šio žaidimo poreikį. Tai kas vis tik buvo nuspręsta ir suplanuota? Ar mums reikėjo naujo žaidimo? Tuomet tokio nėra. Na tiesiog nėra. Panašu, kad kur kas labiau mums reikėjo „atnaujinto“ žaidimo, bet tada gal buvo galima atnaujinti kažkurį senesnį, o tą padarius pasiūlyti per pus pigesnį paketą, už tiek pat smagią pramogą? Nežinia, gal žaidėjui taip ir būtų geriau, bet turtų iš to juk nesusikrausi?
Finale gauname išties kokybišką ir savo darbą atliekantį, bet tuo pat metu vieną nuobodžiausių žaidimų serijoje, kuris vakarėliuose išlieka tiek pat aktualus, kiek ir buvo. Kuklesnė kaina, galbūt suponuotų švelnesnį verdiktą, bet konkrečiai šiuo atveju jaučiuosi šiek tiek apgautas. Bėda ta, kad Nintendo kainodara gana griežta, tad šios apžvalgos tradicinių – „palaukit kol atpigs“, aš nebaigsiu. Nes nesulauksit.
Jei teniso reikia, kito nebus dar ilgai, o jei dar nežinot ar reikia, tai gal ir nereikia.
