Geriausia kuo galite pamaloninti save šiemet — Viduržemio klimatas, 4 valandų darbo savaitė, alyvuogės, vynas ir mylimojo laiškai. O kokį romėnišką pasaulį sukursi tu?
Kai į pašto dėžutę įkrito laiškas, skelbiantis, kad jau dalijamos naujo ANNO žaidimo versijos spaudai, mintyse kažkur numykiau, oh no… tik ne anno…
Istoriškai, aš šios serijos taip ir nepamilau. Per daug perekūpų vaibo man joje buvo, o jei kurią dieną ir pajusiu norą kažkuo spekuliuoti – darysiu tai, blemba, ne žaidimuose.
Tiesa, turėjau ilgesnį nei man įprasta romaną su ANNO 2070, žaidimas išėjęs laimingesniais laikais, dar iki woke ideologijos „iškilimo“, tad galėjo laisvai ir nevaržomai nerti į ekologijos ir komercijos sąveikos temas. Ką ir padarė, dideliam žaidėjo (ar bent jau mano) malonumui. Tiesa, tai vis tiek nebuvo stiprus žaidimas, bet jo gamybos grandinėlės ir meta žaidimas buvo gan netipiški serijai.
Kaip ten bebūtų tą laišką atsidariau, jame pamačiau visą žaidimo pavadinimą ir porą screenshot‘ų, kai staiga suvokiau, kad labai jo noriu. Net jei jis būtų ypač detaliai prekybinis ir dinastinis – pabandyti pamėgti tokį žaismą norėčiau būtent Romoje, o ne kur kitur. Beto, buvau didžiulis CivCity Rome žaidimo fanas, tad pasiprašiau kopijos, įsirašiau žaidimą ir… dingau savaitei.
Patikėkite, pradingsite ir jus
Šiaip, ANNO 117: PAX Romana yra įspūdingas visų pirma tuo, kad jis niekuo nėra įspūdingas. Absoliučiai kiekvienas žaidimo aspektas yra poliruotas ir sterilizuotas tiek, kad gink die, nei jausmų kam užgautų (bet užgavo, pagrinde vyrams, kurie įsiuto pamatę kalbančią moterį), nei kažkaip iš minios išsiskirtų. Va taip užmeti akį ir ausį į žaidimo pasaulį, o jame sterili, it iš kostiumų dramos, Roma. Steriliai atrodo, steriliai ir skamba, bet niekam priekaištų neturiu, o muzikai turiu net liaupsių – nesvarbu, kad girdėta, svarbu, kad tinka.
O kaip gi žaismas, ar irgi toks pat sterilus? O dieve, taip! ANNO 117 nusikrato visų modernių įmantrybių ir grįžtą į visiškai tradicinius, ekonominio city-builder, rėmus. Į tuos, prie kurių įpratome klasikinėje epochoje, kai kiekvieno imperatoriaus resursus, labiau nei barbarai, ribojo to meto kompiuterių pajėgumai.
Negalėdamas patikėti, kad žaismas čia toks malonus ir toks lengvas, ėmiau ir įrašiau tris valandas su savo komentarais tiems, kas tokių žaidimų nėra žaidę, bet norėtų pradėti. Įrašas darytas su PS5 konsole, tad jame gausu mano kančios, mėginant įprast prie pultelio schemos, bet per tris valandas įveikiau ir tą iššūkį.
Tam atvejui jei tikrai pagalvosite, kad būtent šis žaidimas gali būti pirmoji, rimtesnė ekonominė strategija kurią žaisite, labai rekomenduoju bent prabėgomis pažiūrėti šiuos video. Kol aš kankinuosi su pulteliu, yra progų ir šiek tiek bendrinių patarimų padalint. Taip pat – na prenumeruokit mane ir Youtube, panašu, kad filmuosiu daugiau strategijų :D.
Taigi, ANNO prasideda nuo salos, prekybos uosto ir lentpjūvės. Pastačius šią kritinę infrastruktūrą, tolesnis žaidimas patraukia trimis lygiagrečiais keliais, tarp kurių žaidėjas laisvas klajoti kaip nori. Ir tai bene švenčiausia iš žaidimo savybių, toji laisvė, ne tik rinktis nuotykio tempą, bet ir jo intensyvumą.
Pirmasis kelias, tai toliau statyti – tą daryti lengva, tiesiog pasikeliate žmonių poreikių lentelę ir pastatote jiems viską ko trūksta. Antai valstietis, nori tunikos ir kepurės, kad galėtų lankytis smuklėj ir šventykloj. Logiška? Logiška. Tai ir statome kanapių lauką, iš pluošto gaminame tunikas, o naujai pastatyta avidė, parūpins vilnos kepurei.
Tuomet pastatome smuklę, šventyklą ir prakutusio kaimiečio su tunika klausiam ar jis nenorėtų būt plebėjas? Jis žinoma norės, kas nenorėtų?! Mieste įsikūrus plebėjams, vėl raitojamės rankoves, sėjame levandas, skerdžiame kiaules, verdam taukus ir muilą, mokam vyresniems kaimo gyventojams, kad mokytų vaikus gramatikos ir… Žodžiu manau pavyzdžiai gan iškalbingi ir toliau jau jums viskas aišku.
O kaip gi prekyba, karai, užkariavimai? Viskas yra, viskas lėkšta, bet tuo pat metu malonu ir paprasta. Norite kariauti? Kariaukite. Norite prekiauti? Prekiaukite. Tiesiog žaidimas tai visai ne apie tai.
Šis žaidimas žaidžiamas pusiau gulomis, kažką gurkšnojant ir tingiai ranka graibant alyvuoges ar sūrį. Tai žaidimas apie gėrėjimąsi miestu kurį pastatėt, didžiavimąsi žmonėmis kuriuos išugdėt ir tą pilnatvės jausmą, kai sala nuo krašto iki krašto prikimšta gamybos procesų, pramogų ir nerūpestingo gyvenimo mieste, kuriame kaip ne diena, taip – festivalis. Kažkada tokie žaidimai erzino, bet šiandien, modernumo nukamuotas kūnas trokšta būtent to.
Kiti du keliai dar paprastesni. Antrasis kelias būtų imtis projektų ar iššūkių kuriuos suteikia pagrindinė žaidimo kampanija, iki ją visą pereisite. Na o trečiasis kelias, tiesiog pildyti kitų frakcijų kontraktus, tiesiog gaudant piratus ir vežiojant krovinius. Smagiausias šio sprendimo akcentas yra tas, kad vėliau išnyksta net kampanijos sukurti ribojimai, tad net ir žaisdami kampaniją, lygiagrečiai galite tiesiog žaisti dekoratyvinį city builder, kol viskas atsibos.
Legionais iki pat Albiono
Žaidime esantis kampanijos režimas pasakos apie jūsų įsigalėjimą Albione, mitinėse keltų žemėse. Jei žaidime ir yra kažkoks iššūkis, tai turbūt prievolė leisti dienas Albione, bus būtent tai. Ne tik dėl to, kad ten niauru, pilna pelkių, raistų, mašalų ir nuolat lyja. Tas lietus maitina pelkes, o tos pelkės viešpatauja salose. Vietiniai, eina raistuosna ungurių ir meldų, sugeltą žandą (subinės ir veido), mėšlina ranka pakaso ir tiek ten to vargo dėl uodų. Bet mano imperatoriškąją didenybę tai ne juokais erzino. Ko gero todėl, pirmo peržaidimo metu, net ir keltų žemėse, vargau kepdamas čerpes, kad tik šis laukinis kraštas bent kiek primintų Romą.
Tai viena įdomiausių žaidimo savybių, beje, tas kultūros pasirinkimas, nes ilgainiui, į savo imperiumą įsileisite jas visas. Romanizuoti keltai, kažkodėl virs airiais, pamils kiaulieną ir sidabrą, kai tuo tarpu keltais likę, kokiais tai škotais, nešios kiltus, šveis jautienos steiką ir užpils jį brandintu romėnišku vynu. Visų šių visuomenės sluoksnių poreikių balansavimui prireiks vidutinio dydžio laivyno ir daugybės ingredientus išgaunančių salų su mažomis jaučių augintojų ir kalnakasių bendruomenėmis. Sukurti šį rojų žemėje vienas malonumas, net jei tą darote su pulteliu, o ne su klaviatūra ir pele. (Šį tekstą iliustravau paveikslėliais iš abiejų sistemų, tad galite matyti ir abi vartotojo sąsajas).
Kaip ten bebūtų, pradedantieji žaidėjai gali patirti šiokį tokį iššūkį būtent Albione, nes ten viskas, pradedant miestų planavimu, baigiant resursų gavyba yra šiek tiek komplikuočiau, nei Romos provincijoje – Latiume. Įveikę pirmuosius du žaidimo aktus, beje, valdysite žemes ir vilas abiejuose regionuose, nes tik tokiu būdu galėsite patenkinti savo aristokratų lūkesčius, bei atrakinti pasaulio stebuklus, kurie ir virs jūsų pėdsaku ANNO žmonijos istorijoje.
Žaidimui artėjant link pabaigos, net ir mažiausiai patyrę žaidėjai bus pakariavę, paprekiavę ir pakeliavę pakankamai, kad nuspręstų, ar visas jų triūsas buvo imperijos didybei, ar labiau asmeninė ambicija. Tiems, kurie nenori tarnauti Imperijai, žaidimas turi siūlymą, ją atmesti, ištverti jos nirštą ir galiausiai būti apdovanotam prokonsulo statusu. Taigi, net ir tiems, kas iš ANNO tikėjosi bent kiek rimtesnio žaidimo, yra sukurtas bent jau kažkoks mechanizmas iššūkį sau susikurti.
(Turėtų būt) Tobulas poroje
Šiaip, tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šį žaidimą tiek gerbėjams, tiek mėgėjams, tiek visiškiems naujokams, nes jis būtent taip ir sukurtas, kad (bent jau iš bėdos) tiktų visiems. Galima iš to šaipytis, bet mano galva, žaidimas to nenusipelno. Visų pirma dėl to, kad jo komponentų visuma yra tiesiog be proto įtraukianti, kone meditacinė. Dėl šių savybių, net ir rimto strateginio iššūkio neturinti strategija, kažkokiu būdu žaidėjui vis tiek siūlo tai, ko tokio tipo žaidimuose ieškome – apdovanojimą liudijant savo sprendimų didybę. Na, kai pakili su kamera lygi debesų ir it koks viešpats stebi savo kultūrinį katilą–skruzdėlyną. Daugumoje strateginių žaidimų turi paplušėti, kol pasijauti patenkintas, o čia…
O čia esi patenkintas iš karto. Va jums ir Romos didybė, brač.
Idealiu atveju, šį žaidimą žaisite ne vieni, o su draugu, drauge, sutuoktiniais, tėvais ar vaikais. Jo paprastumas leidžia įtraukti į pramogą bet ką, jo epochos žinomumas ir tam tikras bendrumas su nūdiena – sukuria tobulą erdvę pokalbiams vaidmenyje. O jo žaismas subalansuotas taip, kad finale mes vis tiek kalbame apie du žmones žaidžiančius savo žaidimą, bet koordinuojančius savo karines kampanijas, bei resursų gavybą ir laivybą. Dievaži, jei tik žmona turėtų žaidimams laiko (o dar geriau – kompiuterį), nė minutei jos iš ANNO neišleisčiau :D. Bet kol kas laiko nėra, o „kompas“ tik vienas, tad visą tai sakau šio režimo taip ir neišbandęs.
ANNO 117: PAX Romana prekyboje pasirodė lapkričio 13 dieną. Žaidimas sukurtas Ubisoft Mainz studijoje ir yra išleistas visoms modernioms konsolėms, bei asmeniniam kompiuteriui.
