Šiaip mane labai erzina kai žaidimą apžvalgai gaunu per vėlai. Sąvoka „per vėlai“, mano atveju, galima tik vienam kontekste – žaidimą gaunu anksčiau, bet ne taip anksti, kad spėčiau jį apžvelgti iki jam pasirodant. Yra taip nutikę keletą syk gyvenime, kai žaidimas atkeliauja 48 valandas iki starto. Kai kuriuos jų tiesiog peržaidžiu ir aprašau miego sąskaitą. O kai kurių ne, ypač dabar kai esu nebe jaunas…
Ir kas nutinka tada? Dingsta motyvacija skubėti, o jei žaidimas dar ir gerai užeina… Atsiranda lūkesčių kažkokių. Štai Requiem visi giria ir sako, kad žaidimas yra labai geras. Ir šiaip, žvelgiant objektyviai, jis nėra blogas – bet… Na nedžiugina nors tu ką. Sučiaumotas, apvirškintas ir atrajotas – būtų toks pat tikslus apibrėžimas, kaip ir teiginys, kad devintoji žaidimo dalis yra kažkoks serijai labai prasmingas užrišimas (ar išrišimas?).
Geras
Bet pradėkime nuo to, kodėl Requiem yra geras žaidimas. Jis yra geras žaidimas, visų pirma todėl, kad jis sukurtas žaisti. Nuoširdžiai ir atvirai sakau, kad Capcom sprendimas paversti „Requiem“ zombių pramogų parku – yra geras sprendimas, ypač vertinant kalendorių ir naujų pramogų stoką jame. Žaidimas užsiveda kaip pirmo asmens siaubekas, jame esame patyrusi, bet labai jauna, labai trapi ir labai mergaitiška FTB agentė. Tą pat akimirką, kai mergaitės ryšis su FTB pasimiršta – žaidimas tampa geresnis, o tas ryšys pasimiršta greit.
Žaisdamas pirmą žaidimo valandą, ją įrašiau. Jos metu daug kalbu apie tai, kad pirmos kelios valandos su RE serijos žaidimu, visada yra apie kažkokią tai keistą akilimatizaciją, kurios reikalauja žaidimas, kad į jį įsijaustum. Nežinia kas, ar kūrėjų aplaidumas plečiant absurdiškų sprendimų ribas, ar žaismo dinamikos kaita, bet kažkas lėmė tai, kad žaidžiant šią dalį aklimatizacija neįvyko. Buki ir nelogiški sprendimai erzino iki pat pabaigos.
Jau šiek tiek įsijautus į siaubą, prasideda vingrybės. Į ekraną žengia Leonas, kuris neskuba pripažinti, kad yra žaidęs God of War, bet kai žaidėjas tą suvokia – žaidimas tampa geresnis. Taip bėgiodamas ir kirviu blokuodamas raketas, pagalvoji, kad po šimts, gal net ilgiesi to rezidento, kuriuo serija netapo kai buvo išleista šeštoji dalis… Na, nes šeštoji dalis buvo kažkuo panaši į Requiem. Kovinga ir aibę įvykių surišanti. Taip pat tai buvo vienas didžiausių (jei ne didžiausias) žaidimas serijos istorijoje. Requiem toks nėra, ir faktas, kad Leonas tapo žudymo mašina, privertė kūrėjus duoti jam ne lygius, o ištisą miestą. Ar jo griuvėsius. Nuobodžiausias ir tingiausias bandymas kopijuoti The Last of Us siužeto plėtojimo ir kelionės dinamikos kismą, bet čia ir tinka, ir veikia.
Kas dar padeda žaidimui? Be abejo naujos technologijos sukuriančios įspūdingas zombių taškymo akimirkas, ypač artėjant pabaigai. Atsitiktiniai pasismaginimai žaidžiant kavonkių su vaikučiais kanibalais, benzopjūklų dvikovos, pasivažinėjimas mocu taškant visokio plauko šunis, ta pati galimybė kirviu atremt automobilį – dalykai ne ypač būdingi šiai serijai, bet būdingi ją pagimdžiusiai kultūrai, tad kažkaip dera.
Grynai žaismo prasme, jei per daug nesigilinti į siužetą, jei neieškoti jame jokios logikos (tai serijai nėra būdinga, ji buvo zombiškai kvailoka, bent neatsimenu kito taip prastai parašyto žaidimo), tai Requiem visur pataiko į dešimtuką. Turime dozę klasikinio RE siaubo, kuris perteiktas Grace siužete, ypač pradžioje, dramatiškai ribojant žaidėjo galimybes ir resursus. Vėliau viskas perauga į kaleidoskopu lekiantį žaismą – laike, erdvėj ir net žaismo mechanikose, kol atvykstam į Grande Finale, kuris nepastabesnei akiai, dar taps ir viso serijos trisdešimtmečio kulminacija. Minutė taikos, kurios taip ilgisi šiuolaikinių žaidėjų širdys. Pavėlavusiai atvažiavusi policija, išgelbėta mergaitė plede ir viltis. Vai, vai.
Šūdas
Todėl kai žvelgiu į visą tą gėrį kritiko akimis, aš sau keliu tik vieną klausimą. Kodėl šią akimirką, prabėgus vos keliom valandom po to kai įveikiau žaidimą, mano galvoje apie jį nėra minčių, apart to lengvo jausmo, kad kažką „nuveikiau“?
Kodėl, jei įsitempiu, galvoju tik apie šūdą? Na dovanokit už nemalonų žodį, bet jei jis jus trikdo, šis žaidimas ne jums. Tai vienas technologinio progreso požymių, na pats tas faktas, kad viskas ką paliesite žaidime, anksčiau ar vėliau taps šūdu. Tokia, matote, yra baigtinė kiekvieno zombio forma, nepaisant to – koks konkrečiai virusas juos zombifikavo. Ir visa tai neminit jau fakto, kad taip mažai įvairovės siūlantis žaidimas, taip ir neatsispyrė pagundai, būtinai padaryti bent kelis šūdų lygius ir viena kraujo ir limfos kanalizaciją.
Labiausiai mane, žinoma, erzina tai, kas kitomis aplinkybėmis gal džiugintų. Pvz.: Susidūrimas su ponu X. Jei toks būtų ilgesniame žaidime, kur jau nukoviau daugiau monstrų, gal būtų patikęs, kaip fan service, bet dabar sunervino. Kodėl? Na pradėkim nuo to, kad jį sutinku Racoon miesto nuovadoje, kurioje buvau ne taip senai, žaisdamas RE2 remake. Tiesa nuovada pasendinta ir visa kita, bet tai ta pati nuovada. Ji būtų super šiame žaidime, jei nebūtų buvę to remake‘o, arba šitas būtų buvęs ilgesnis.
Kažkuria prasme, ypač artėjant žaidimo pabaigai, Resident Evil Requiem pradeda atrodyti ir jaustis, kaip Resident Evil The Village. Vat jo problema buvo ta, kad jis buvo labai panašus į vėliau pasirodžiusį RE4: Remake ir tas remeikas buvo ženkliai geresnis, nei Village. Čia vėl tas pats, viena ligoninė, vienas subombarduotas miestas ir jokių naujų idėjų, apart dar kelių tipų mėsgalių bėgiojančių ankštais koridoriais, kurių dalis sienų yra įtrukusios, na kad žinotume, per kur, galimai, įsiverš dar vienas monstras.
Šia, o ir visomis kitomis prasmėmis, šis žaidimas yra dvasiškai artimas savo pirmtakams. Na, jei tokie žaidimai patinka, ar jei esi serijos fanas, tai čiaumoji šį patiekalą, kaip tą čebureką, kibiną ar dvigubą mėsainį su sūriu ir viskas su tais dalykais gerai, kol čiaumoji, bet netrukus po to – labai jau norisi kažkuo tą šlamštą nuplauti. Ir vat to nuplovimo žaidime nėra. Techniškai – žaidimo atomazga yra viena reikšmingesnių serijai, verta būti parodyta po trijų dešimtmečių pozityvios kančios. Ir jos sumanymas, esu tikras, kažkur juodraščiuose buvo puikus. Bet išpildymas kurį pasirinko kūrėjai, ar leidėjai – tragiškas. Jokių emocijų nekelianti veiksmų ir įvykių seka, staiga prisimenam, kad Leonas serga, staiga ta liga turi išraišką žaisme, kuri atsiranda taip vėlai ir taip bukai, kad ir toliau nieko nereiškia. O juk galėjo…
Šiaip, jei žaidimas būtų, kad ir dirbtinai ištęstas, galbūt toje mėšlo ir limfos pelkėje, visas tas fan service džiaugsmas teiktų šiltesnių emocijų. Nes Requiem tiesiog negalėjo atsispirti pagundai išnaudoti nostalgiją visame kame. Man tiesiog gaila tuščio šūvio, nes kiaurai visą tą greito vartojimo šlamštą, aš tikrai galiu įžvelgti gerą sumanymą. Esu tikras, kūrėjai tokį turėjo, tiesiog nusprendė to nedaryti.
Trąša
Taip ir atvykstu į verdiktą, kuris vistiek yra labiau geras nei blogas. Mano požiūriu, kaip naujas serijos žaidimas, Requiem yra labai prastas ir didžiausia nauda kurią jis gali atnešti pasauliui, būtų išties jo technologijų ir žaismo išnaudojimas perkuriant RE6. Tokia idėja jau sklando internete ir ji tikrai į galvą šovė ne man vieninteliam.
Antra vertus, Requiem taip patiko žaidėjams, kad norom, nenorom vis tik priminė esminį dalyką. Žmonės, kurie ieško „ką pažaisti“, visų pirma būtent to ir ieško – kažko, kad pažaistų. AAA segmentas savo kančioje ir diskusijų apie auksinių laikų pabaigą, ką tik gavo trąšos, per suvokimą – kad komfortas ir jaukus nuspėjamumas visuomet masino mases. Ir būtent jis yra AAA ateitis ir būtent jo stoka moderniuose naratyvuose, tampa peiliu sėkmei. Žmonės trokšta naujų idėjų, lygiai taip pat, kaip Capcom troško įstabios Resident Evil kulminacijos – tai yra tiesa tik „ant popieriaus“.
Jokiu būdu neskatinu nieko šį žaidimą praleisti. Jei mėgstate seriją, ar tamsius, mėsingus, kruvinus, šleikštuliko nevengiančius žaidimus – šis bus puikus priedas į peržaistų nuotykių kolekciją. Tai tikrai nėra pirmos dienos pirkinys ir jei jo kaina būtų sąžininga, ji neperkoptų 40EUR‘ų ribos. Rasit už tiek? Nusipirkit. Šį sezoną geresnio kompreso išvargusiai dirbančiosios klasės galvai vis tiek nerasit.
O jei norėsis daugiau, visada galima grįžti prie Resident Evil 2: Remake. Žaidimo įrodžiusio ir priminusio, kad tikrai kietam žaismo dizainui nebūtini jokie tęsiniai. Jį jau esu perėjęs 5 kartus ir jaučiu iki kol sulauksiu kito serijoje patikusio žaidimo, pereisiu dar tiek pat kartų.
Dar keletas komentarų po ekrano paveiksėliais, na kaip BONUS sekcija, jei iki čia perėjot :D.
Žaidimas pasirodė vasario 27 dieną, o jo kopiją apžvalgai suteikė leidėjas. RE: Requiem išleistas PlayStation 5, Nintendo Switch 2, Xbox Series X ir Series S konsolėms, bei asmeniniam kompiuteriui. Kūrėjas ir leidėjas: Capcom.
