„Destiny 2“ žengė į naują erą – praėjusią savaitę pasirodė naujausias žaidimo papildymas „The Edge of Fate“.
Pradėsiu nuo to, jog šis tekstas nėra apžvalga. Tiesiog noriu pasidalinti savo minčių kratiniu apie „The Edge of Fate“ ir patį „Destiny 2“ kaip ilgametis žaidimo veteranas, savo kišenėje talpinantis virš 4,500 valandų (įskaitant bnet laikus, heh).
Taigi, kokių naujų (ir nelabai) vėjų į „Destiny 2“ įnešė „The Edge of Fate“?
Nevyniodamas žodžių į vatą iš kart sakau – „The Edge of Fate“ iš to, ką per keliasdešimt valandų spėjau pamatyti, yra labai vidutiniškas. Kodėl? Tam yra ne viena priežastis.
Kelionė po naują destinaciją – planetoidą Kepler nors ir prasideda intriguojančiai, tačiau viskas labai greitai pavirsta į klaidžiojimą po nuobodžiai atrodančius tunelius su jau šimtą kart matytais asset‘ais bei priešais. Kiekviena misija veda kažkur į požemius ir tik nedidelią dalį laiko praleisime paviršiuje, kur bendrausime su nauja ateivių rase – Aionians.
Žaidėjui būnant Kepleryje teks įvaldyti tris naujas, tik šiam pasauliui skirtas mechanikas. Pirmoji ir svarbiausia jų – pasivertimas energijos kamuoliuku. Tam, kad pasiektumėme nepasiekiamas vietas, pasivertę šiuo kamuoliuku, turėsime ridentis vamzdžiais, pro plyšius, ventiliacijos šachtomis. Pirmas 5 minutes smagu, bet smagumas greitai išgaruoja dėl nuolatinio ieškojimo kur toliau eiti (visi tie plyšiai ne visada gerai pastebimi), pernelyg jautraus valdymo ir nusiridenimo ten kur nereikia, nepatogios kameros (aktyvuojant šią mechaniką kamera nusikreipia į priešingą pusę nei reikia) ir šiaip, kai visą šį procesą kartoji daugybę kartų (o jį kartoti teks daugybę kartų), visa tai ima žiauriai nusibosti.
Antroji mechanika – teleporterio aktyvavimas pabūklu iššaunant į jau numatytą vietą bei trečioji – objektų manipuliavimas erdvėje pasitelkiant Strand galią. Šios mechanikos erzina mažiau, tačiau visos jos skirtos beprasmiškai ištempti laiką ir nieko vertingo žaidimo eigai iš esmės neprideda.
Pagrindinis „The Edge of Fate“ koziris – siužetas. Jis geras, vietomis net labai puikus. Du nauji veikėjai – mokslininkas Lodi (į Gordoną Freeman’ą iš „Half-Life“ panašus vyriškis) bei Orin yra gana charizmatiški ir suteikia savotiško mistiškumo, kurio pojūtis buvo visai pranykęs iš ankstesnių metų papildymų „Lightfall“ ir „The Final Shape“. Garsiai paploti ir nusilenkti noriu Lodi balso aktoriui – savo darbą jis atliko ypač gerai.
Per daug nesiplečiant pasakysiu, jog siužetas šiuo metu yra vienintelis dalykas, man patikęs šiame papildyme. Visa kita yra tiesiog meh. Misijos nuobodžios, o planetoido tyrinėjimas neįtraukiantis ir net erzinantis. O kur dar grindas. O taip, grindas. Kaip gi „Destiny 2“ be jo. Norom nenorom į Keplerį teks sugrįžti bei kartoti visą jame esantį turinį Fabled ir Mythic sudėtingumo lygiais. Naujo loot‘o tai gi norisi.
Kartu su „The Edge of Fate“ į „Destiny 2“ atkeliavo ir keletas kitų, tiek stambesnių, tiek smulkesnių pakeitimų. Ir čia kai kurie „Bungie“ sprendimai mane labai glumina.
Štai pavyzdžiui portalo langas. Kam keisti gražų, aiškų meniu langą į nuobodų ir generiškai atrodantį? Pavyzdį galite pamatyti žemiau (paspauskite ant paveikslėlio, jei norite išdidinti).
Kairėje gražus, išskirtinį identitetą „Destiny 2“ žaidimui suteikiantis destinacijų meniu, o dešinėje – naujas portalo langas. Taip, senasis meniu langas niekur nedingo (bent jau kol kas), tačiau naujausias turinys nuo šiol pasiekiamas tik per portalą.
O tas naujausias turinys – tai viskas, ką darydavome anksčiau. Egzotinės misijos, straikai, empire hunt’ai, lost sector’iai ir kitas turinys iš ankstesnių papildymų ir sezonų. Vienintelė sveikintina naujovė – solo užduotys. Tai kolekcija užduočių, skirtų vienam žaidėjui, kurių trukmė svyruoja nuo 5 iki 15 minučių. Kartais tiesiog norisi įsijungti žaidimą, nusistatyti sudėtingumo lygį ir išjungus smegenis praleisti vieną kitą valandikę šaudant ateivius. Naujasis solo playlist’as tam puikiai tinka.
Su „The Edge of Fate“ perdaryta(rework’inta) veikėjo atributų sistema. Pavyzdžiui, mobilumas dabar nebe mobilumas, o į ginklų daromą žalą orientuotas atributas. Atributai dabar atrodo taip:
Mobility > Weapons
Resilience > Health
Recovery > Class
Discipline > Grenade
Intellect > Super
Strength > Melee
Jau vien naujieji pavadinimai duoda daugiau aiškumo. Be to, pačius atributus dabar galima kelti ne iki 100 taškų (kaip buvo anksčiau), o iki 200. Manau, jog ilgalaikėje perspektyvoje visi šie pakeitimai yra geri.
Galiausiai, atsirado šaudykla (pagaliau!), kurioje žaidėjai gali testuoti savo insane build’us. Kodėl „Bungie“ prireikė tiek daug laiko šio paprasto dalyko įgyvendinimui, man lieka mistika.
Taigi, reziumuojant ką galėčiau pasakyti apie „Destiny 2“? Kaip įžanga į naują sagą „The Edge of Fate“ yra silpnokas. Pats „Destiny 2“ nėra tas žaidimas, kuris gerbtų žaidėjų laiką, tad rekomenduoti jį naujam žaidėjui yra labai sudėtinga. Turbūt viskas priklauso nuo to, kiek grindo galite pakęsti, nes čia jo bus, švelniai tariant, labai daug. O ir nepamirškim tragiškos naujo žaidėjo patirties. „Bungie“ per daugelį metų nepadarė nieko, kad ji taptų geresnė.
Žaidimas gyvuoja jau beveik aštuonerius metus ir eiti į pensiją, panašu, artimiausiu metu neplanuoja. Iš vienos pusės smagu, jog „Destiny 2“ vis dar sėkmingai gyvuoja ir populiarumu geba nenusileisti kitiems looter shooter’iams. Bet iš kitos pusės manau, jog kūrėjams būtų pats laikas pradėti galvoti apie visiškai naują „Destiny“ serijos žaidimą („Destiny: Rising“ nesiskaito), kuris nebūtų supančiotas seno klibančio variklio, krūvos padriko turinio bei painios siužetinių linijų raizgalynės.
